Kaunietė studentė, vienoje darbo paieškų svetainėje internete paskelbusi, kad ieško darbo, sulaukė netikėto laiško.
„Atrodai puikiai, todėl manau, kad tiktum aptarnauti klientus. Manau, sutartume dėl gerų sąlygų. Tačiau tau turėtų būti priimtinas bendravimas su manimi ne tik darbo reikalais. Aišku, atsidėkodamas parūpinsiu tau didesnį atlyginimą, geras darbo sąlygas, konfidencialumas garantuotas“, – atvirai ir tiesiai dėstė Daiviu pasirašęs vyras.
„Buvo pikta sulaukus šio laiško, mat ieškojau normalaus darbo. Nustebino toks nepažįstamo žmogaus įžūlus atvirumas. Ne mažiau atvirą ir tiesų atsakymą, ką manau apie tokius darbo pasiūlymus, parašiau iš karto“, – pasakojo studentė Kamilė Z.
„Lietuvos rytui“ pavyko išsiaiškinti, kad tokių laiškų iš šio darbdavio yra sulaukusi ne viena darbo ieškanti kaunietė.
Įmonės vadovas nesivargindavo – visoms siųsdavo tą patį laišką, kuriame siūloma kartu leisti laiką ir po darbo.
Atsakymas atkeliavo greitai
„Lietuvos ryto“ žurnalistams pavyko sužinoti, kad šiuos laiškus rašo Kauno centre esančios kavinės „Lietuviški patiekalai“ vadovas Daivis Urba.
Jam buvo nusiųstas toks laiškas: „Esu Giedrė, man 23 metai, šiuo metu gyvenu ir studijuoju Kaune, ieškau darbo, kurį būtų galima derinti su studijomis.
Mano kurso draugė minėjo, kad jūsų įmonė ieško merginų, kurios turi pardavėjo ar padavėjo darbo patirties. Jos aš turiu – tris vasaras esu dirbusi pajūryje. Kadangi darbo ieškau labai skubiai, galiu derintis prie itin ankstyvo ar vėlyvo grafiko.“
Atsakymas atkeliavo labai greitai: „Jei su direktoriumi bendrautum ir po darbo, tai darbas tavo.“
Paprašius patikslinti sąlygas, buvo paaiškinta, kad siūlomas padavėjo darbas kavinėje, įsikūrusioje Kauno centre.
Į klausimą, ar bendravimu po darbo būsimas vadovas vadina viršvalandžius, darbdavys atsakė taip: „Turėjau galvoje ne viršvalandžius, o bendravimą po darbo su direktoriumi. Jei tinka, tuomet galime susitikti ir susidėlioti visus reikalus.“
Komplimentai ir pažadai
Nors darbo ieškančios merginos verslininkas net nebuvo matęs akyse, komplimentų prie gyvenimo aprašymo pridėtai nuotraukai jis negailėjo: mergina jam pasirodžiusi simpatiška ir jis nujaučiantis, kad pavyks puikiai sutarti.
„Pažadu tavęs labai neapsunkinti, bet tavo pareiga būtų retkarčiais su direktoriumi maloniai praleisti laiką“, – apie būsimo darbo ypatumus pranešė kavinės vadovas.
Po kelių dienų „Lietuvos ryto“ žurnalistė sulaukė ir darbdavio skambučio.
Maloniu balsu kalbantis vyras pasiteiravo, ar bendrauja su darbo ieškančia Giedre, o išgirdęs teigiamą atsakymą iškart pasitikslino, ar yra prasmės bendrauti toliau – ar mergina atkreipusi dėmesį į laiške nurodytas kitas pareigas.
Paprašytas paaiškinti, kokio būtent bendravimo tikisi, verslininkas nusuko pokalbį – esą telefonu to neaptarinės, bet norėtų pasimatyti gyvai ir žadėjo perskambinti dėl susitikimo laiko.
Prašė rinkti informaciją
Žadėtą rytą darbdavys dar kartą paskambino ir pasiūlė patogiu metu užsukti į Kauno centre esančią kavinę „Lietuviški patiekalai“.
Kai į šią kavinę užsukusi „Lietuvos ryto“ žurnalistė padavėjai paaiškino, kad atėjo į pokalbį dėl darbo, šios veidą nušvietė įžūloka šypsena. Mestelėjusi: „sėsk“, ji nuskubėjo pakviesti vadovo.
Netrukus pasirodęs vidutinio amžiaus direktorius atsinešė išsispausdintą anksčiau jam siųstą gyvenimo aprašymą, mandagiai klausinėjo apie studijas, gyvenamąją vietą, domėjosi, ar būtų patogu atvykti į darbą centre.
Jis išsamiai pasakojo apie būsimas darbo sąlygas, grafiką ir galimybes derinti darbą su studijomis.
Pokalbis vyko vienoje restorano salių, aplink sėdėjo klientai.
Aptarus visus su tiesioginiu darbu susijusius reikalus, vyras pareiškė, jog tikisi, kad naujoji darbuotoja kolektyve bus jo akys ir ausys.
Ji turėtų rinkti ir parduoti informaciją apie kitus darbuotojus, bet tai dar ne viskas, ko tikimasi iš bendravimo po darbo.
Po darbo – į viešbutį
Vyras visą laiką bendravo labai šiltai, bet išliko dalykiškas ir inteligentiškas, subtiliai rinko žodžius, leisdamas suprasti, kad bendravimo atmosfera yra laisva, jis gerbiantis savo būsimą darbuotoją, o draugystė bus šilta ir maloni abiem.
Patikslinus, kokio būtent bendravimo tikisi vadovas iš susitikimų po darbo, jis atsakė, kad tokių susitikimų metu galima ne tik aptarti dalykinius reikalus, bet ir maloniai praleisti laiką.
Pajuokavus, kad laiką galima maloniai leisti parke ar kino teatre, vyras surimtėjo ir dalykiškai paaiškino: „Juk supranti, kad kartu negalime eiti į kiną, susitiktume kokiame nors viešbutuke.
Tie dalykai neįpareigojantys, tad ir terminų, ir grafiko būti negali, bet mano pageidavimas būtų praleisti šiek tiek laiko kartu po darbo.
Nenoriu tavęs apsunkinti ir pats laiko daug neturiu, pasimatymai nebūtų dažni. Ieškau darbuotojos, kuri būtų čia, matytų ir klausytų, kas vyksta, papasakotų, kaip nuotaikos ir panašiai...
Tikslaus grafiko nebūtų
– Tačiau jūs į viešbutį juk kviečiate ne kolektyvo nuotaikų aptarti? – paklausė žurnalistė.
– Manau, kad ten galima aptarti viską: ir darbą, ir nuotaikas... Nežinau, ar tai labai apsunkintų visą reikalą...
– Bet juk nuo tokių susitarimų priklauso daug aplinkybių, juk ir dirbti reikia tame pačiame kolektyve...
– Darbas lieka darbu. Kalbant apie darbą, bendrautume, kaip bendraujame. O po darbo – visai kiti reikalai. Nei čia apie mus kas nors žinotų, nei mes čia darbe ką nors painiotume.
Man labai svarbu, kad turėčiau draugę čia, restorane, kuri man galėtų kolektyvo nuotaikas perduoti, ir ne tik...
– Ir kaip dažnai, jūsų nuomone, mes tas nuotaikas turėtume aptarti?
– Grafiko dėl to dalyko nėra: gal kartą du per mėnesį. Paprastai aš tokių dalykų neplanuoju. Kada galėsi ir norėsi, kada aš galėsiu. Neįsivaizduok, kad čia yra kažkas tokio, viskas laisva valia.
Pažadėjo ir didesnę algą
– Bet laiške jūs rašėte, kad jei aš nesutinku su tokia sąlyga, darbo negaunu...
– Tai sutik, ir viskas. Ir nebus jokių problemų.
– Bet jei aš sutinku čia dirbti, reiškia, kad susitariame ir po darbo susitikti?
– Taip. Tarkime, tu nenori su manimi turėti nieko bendra, ateini čia dirbti, bet nebūtinai dirbsi. O jei mes susitarsime, aš garantuoju, kad tu ir dirbsi.
Jeigu kas nors kam nors netiks, aš padarysiu, kad tiktų.
Ateisi į kolektyvą, o jei kas nors sakys, kad tu – tinginė, to ar ano nedarai, mažai dirbi, tada aš jau paaiškinsiu, kad tegul dirba, kad tai patikimas žmogus.
– Vis dėlto patikslinkite, kokių turite lūkesčių tame viešbutuke?
– Viskas paprastai, draugiškai, tradiciškai, be jokių pokštų.
– Jūs norite, kad su jumis miegočiau?
– Jei nenorėsi, nemiegosi. Jeigu nori pažiūrėti, koks čia darbas, gali ateiti, bandyti, žiūrėti – dirbti juk neuždrausiu. O kaip seksis paskui, matysime.
Kiekvienas darbuotojas pas mus gauna atlyginimą pagal pareigas, stažą, tai žinok, kad tau būtų padaryta nuolaidų. Tu elgiesi su manimi draugiškai – aš su tavimi elgiuosi draugiškai.
Tavo alga būtų didesnė nei šiaip ateitum dirbti. Norisi, kad ir tau būtų paskatinimas, juk pinigai tikrai nepamaišys...
Ką dabar pasakys žmona?
Po šių žodžių prie staliuko pasirodo „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė ir D.Urbos tiesiai šviesiai paklausia, ar visoms merginoms, norinčioms įsidarbinti padavėjomis, reikia po darbo su direktoriumi važiuoti į viešbutuką.
Supratęs, kad pateko į spąstus, direktorius išbalo ir griebėsi už širdies.
Jis maldavo išjungti filmavimo kamerą ir vis kartojo: „Ką man dabar daryti?“
Po to jis apsidairė ir skubiai nėrė pro duris.
Tačiau vėliau pavyko jį surasti ir įkalbinti pasikalbėti.
Paklaustas, kodėl būsima darbuotoja turi sutikti kartu leisti laiką po darbo, jis negalėjo pateikti savo argumentų, tik vis prašė, kad informacija apie tokią darbuotojų atranką nepasirodytų spaudoje: „Supraskite, žmona pamatys, bus tragedija...“
Pasidomėjus, kodėl pokalbis dėl darbo baigėsi pokalbiu apie viešbutį, įmonės vadovas pradėjo nerišliai teisintis istorijomis iš praeities: „Suprantate, vienu momentu buvo, kad šiaip susipažinau su mergina, o paskui apie darbą kalbėjome... O, va, šita mergina atėjo, tai jai pasiūlė ta draugė, su kuria aš bendravau... Aš supratau, kad ir šita mergina... Ji kreipėsi pati...“
Manipuliuojama pažeidžiamais žmonėmis
Andrius Kaluginas
Psichologas
„Toks įmonės vadovo elgesys yra bandymas manipuliuoti būsimais darbuotojais. Jiems primetamos sąlygos, kurios peržengia bet kokias profesinės kompetencijos ribas.
Darbdavys dėl savo asmeninių sumetimų nori primesti darbuotojui privačių ir profesinių interesų painiojimą.
Murkdamas tarsi katinas jis nesako, kad štai toks bendravimas bus naudingas profesiniam tobulėjimui ar kad padės labiau suprasti žmones.
Darbdavys kalba apie visiškai privačius savo interesus.
Tai labai subtili psichologinė manipuliacijos technika, kai maži įsipareigojimai laikui bėgant kinta. Darbdavys sako merginai: „Aš tau duodu darbo, ir tu man esi įsipareigojusi kaip darbuotoja.“ Ji su tuo sutinka, o paskui yra įtraukiama į kitų įsipareigojimų pinkles.
Tokie pasiūlymai, pateikiami labai subtiliu tonu, gali skambėti itin patraukliai, ypač jei žmogus niekaip neranda darbo. Esant tokiai situacijai žmogus labai lengvai pažeidžiamas psichologiškai ir juo manipuliuoti paprasčiau.“
Įžvelgia lytinį priekabiavimą
Irina Janukevičienė
Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotoja
„Kiekvienas žmogus gali su kuo nori susipažinti ir ką nori siūlyti. Įstatymai to nedraudžia.
Tačiau jei tai daro darbdavys, tokį elgesį galime traktuoti kaip tam tikrą spaudimą.
Jei darbdavys užsimena apie norą pabendrauti artimiau, jis gali būti baudžiamas pagal Baudžiamojo kodekso 153 straipsnį už lytinį priekabiavimą.
Jei žmogus mano, kad prie jo priekabiaujama, turėtų kreiptis į policiją.“
