Tokiomis įžvalgomis švietimo ir mokslo ministras D.Pavalkis dalijosi jau tuomet, kai dalis šalies mokytojų dar dėstė savo reikalavimus ir grasino streikais.
„Darbietis“ pedagogų protestus tuomet susiejo netgi su prorusiškų separatistų Ukrainos rytuose planais šturmuoti strategiškai svarbų uostamiestį Mariupolį.
Savo akiračio platumu ir geopolitinės išminties šuoliais ministras nustebino ir šią savaitę, stringant deryboms su šalies mokytojų profsąjungomis ir dėl to pastarosioms surengus įspėjamąjį poros valandų streiką kai kuriose mokyklose.
Pedagogus vėl siedamas su Rusijos planais destabilizuoti padėtį mūsų šalyje ir jos grėsme visame regione, D.Pavalkis smerkė esą radikalius jų žingsnius nepasinaudojus visomis derybinėmis galimybėmis su valdžia. Be to, politikas priminė, kad biudžete nėra šimtamilijoninių sumų, kurių reikėtų norint patenkinti mokytojų reikalavimus.
Visiškai teisi greičiausiai nėra nė viena šio konflikto pusė.
Bet absurdiškos sąsajos su Ukrainos separatistais, kurias atkakliai tebevynioja D.Pavalkis, – tiesmukas ir šiurkštus mėginimas panaudoti Maskvos grėsmės temą, kuri dabar itin populiari tiek tarp daugelio politikų, tiek dalyje visuomenės.
Po tokių pareiškimų lieka tik spėlioti, kokias naujas viršūnes pasieks politikų mėginimai savo naudai pažaisti pavojais, sklindančiais iš Kremliaus.
Neatmestina, kad išmuš valanda, kai sekdama švietimo ir mokslo ministro pavyzdžiu Vyriausybė panašiais grasinimais ims švaistytis Seime, kai kuriuos tautos išrinktuosius pakrikštydama Rusijos parankiniais.
Juk, nepaisant visų Vyriausybės, premjero ir finansų ministro įrodinėjimų, kad kitų metų biudžetas yra įtemptas, jo projektą užgriuvo visų spalvų parlamentarai, siekdami išpešti šimtamilijonines papildomas išlaidų sumas.
Jei būtų įgyvendinta bent dalis šių siūlymų, biudžetas garantuotai sugriūtų. Kitaip sakant, išlaidų didinimo siūlytojus galima pavadinti ne kuo kitu, o tik Maskvos agentais, rezgančiais kėslus prieš Lietuvą.
O kaip su įtemptomis koalicijos partnerių derybomis dėl šimto ar kelių šimtų milijonų litų į vieną ar į kitą pusę?
Po politinės „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ pergalės prieš socialdemokratus, paliekant PVM lengvatą šildymui, šią savaitę tęsėsi valdančiosios koalicijos partnerių ginčai dėl minimalios mėnesio algos bei mažiausių biudžetininkų atlyginimų didinimo.
Darbo partijos atstovų reikalavimai žūtbūt rasti pinigų buvo grindžiami net baisesniais grasinimais nei per kažkokį dalies mokyklų poros valandų streiką.
Pati Seimo pirmininkė L.Graužinienė viešai perspėjo, kad jos vadovaujami „darbiečiai“ neparems biudžeto projekto, jei socialdemokratai nepasižadės didinti algų.
Šią savaitę valdžios viršūnėse netrūko ir kitų keistų žingsnių ar pareiškimų, vertusių manyti, kad mūsų politikams jau beveik visai neberūpi, ką apie juos mano visuomenė.
Galimos „tvarkiečių“ politinės korupcijos skandalo drebinamoje Vidaus reikalų ministerijoje vykstantis kadrų kadrilis buvo pratęstas dar vienu paskyrimu.
Naujuoju ministru netikėtai paskirto policijos generalinio komisaro S.Skvernelio įpėdiniu taip pat netikėtai tapo vos gerą pusmetį Kauno apskrities policijai vadovavęs L.Pernavas.
Pirmadienį pastarasis komisaras buvo palaimintas aukščiausiu lygiu, nors dar tos pačios dienos rytą pagal išankstinę Vyriausybės darbotvarkę buvo rengiamasi svarstyti R.Požėlos kandidatūrą, kuri buvo paskelbta dar praėjusią savaitę.
Tačiau paskutinę akimirką į sceną įžengė L.Pernavas, kuris, atrodo, buvo ne mažiau nustebęs nei žiūrovai – mat, paties pareigūno žodžiais, pasiūlymo tapti šalies policijos vadovu jis sulaukė tik tą pačią dieną.
Tuo metu premjeras A.Butkevičius stebėjosi, kodėl visi taip nustebę, ir bandė tikinti, kad Kauno apskrities policijos vadovas tikrai buvo tarp trijų kandidatų į generalinio komisaro postą. Visa tai esą buvo svarstoma jau praėjusią savaitę.
Galbūt L.Pernavas iš tiesų tinkamiausias žmogus šiuo metu vadovauti šalies policijai. Bet kam reikėjo tokios skubos ir painiavos bei po to pasipylusių visokiausių sąmokslo teorijų?
Labiausiai tikėtina, kad į procesą vėl staiga įsikišo Prezidentūra, nusprendusi, jog policijos sistemai verčiau turi vadovauti žemesnio rango pareigūnas nei vienas jos dabartinių vadovų. Esą taip bus skaidriau.
Beje, keistokai atrodė ir kai kurie kiti kadriniai pokyčiai, susiję su S.Skvernelio atėjimu vadovauti Vidaus reikalų ministerijai.
Pavyzdžiui, iš šiltų kėdžių „Regitroje“ bei Turto valdymo ir ūkio departamente ką tik tyliai pasitraukė įtariamieji galimos politinės korupcijos byloje A.Juocevičius ir E.Raistenskis.
Galima daryti išvadą, kad šiuos postus šie veikėjai buvo gavę, švelniai tariant, ne visai skaidriai.
Bet tokiu atveju kodėl nesiimta jų iš ten krapštyti teisiniu būdu, o nuspręsta leisti „susiprasti“ patiems?
Regis, lygiai taip pat jau nurodyta „susiprasti“ ir savo didžiule įtaka skandalingai išgarsėjusiai buvusio ministro D.Barakausko patarėjai I.Rumševičienei, kuri irgi buvo šiltai priglausta Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai priklausančioje „Regitroje“.
Tiktai labai abejotina, kad tokiais šešėliniais metodais kovojant su šešėliais mūsų valstybės padangė taps skaidresnė.
Apžvalgininkas
