Liūdna pripažinti, bet naujausiu savo straipsniu minėtame laikraštyje „Lietuva! Nusivylime mano!” (Litwo! Rozczarowanie moje!) J.Haszczynskis beveik pasivijo Rusijos televizijos propagandos meistrus, kovojančius Ukrainos fronte. Kiekviena minimo straipsnio pastraipa – tai nesibaigiantys kaltinimai Lietuvai. Kokių nors jų įrodymų lenkų publicistas net neieško, tiesiog, imkite ir tikėkite.
„Antipolonizmas po sovietinių laikų sėkmingai atgijo (čia apie Lietuvą). Varšuvoje mintys apie Lenkijos-Lietuvos santykių pagerėjimą išsisėmė. Liko bejėgiškas Vilniaus elito pokyčių laukimas“. Kaip gi nelauksi, juk „Lietuvos politinis elitas yra antilenkiškas... kai ateina laikas balsuoti, laimi nacionalistų nuomonė“. Maskvos propagandistai panašiai kalba apie Ukrainą, dar pridėdami „chunta“, vietoje Ukrainos valdžios. Lenkai iki to dar nenusivažiavo, bet, atrodo, juda ta kryptimi.
J.Haszczynskis primena, kad Lenkijos-Lietuvos santykiai yra patys blogiausi dvišaliai santykiai Europos Sąjungoje. Apie tokią galimą būklę lenkai įtarė jau 90-ųjų dekados pradžioje. Kokie ženklai tai rodė? Į tuomet jau laisvą Lietuvą atvažiavę lenkai stebėjosi, kad Vilniuje nerado jokių lenkiškų užrašų, nors, pvz., Klaipėdoje visur esą matėsi vokiški užrašai ir gotiškas šriftas. Publicisto manymu, lietuviškumo atstatymas nereiškė, kad mūsų krašte atsisakoma visų nelietuviškų kalbų, vartotų artimesnėje ar tolimesnėje praeityje, bet tik lenkų kalbos. Tokių variacijų dar negirdėjome!
Kaip ir dar vienos, kad praėjus 21 metams, Lietuvos-Lenkijos 1994 m. sutartis lenkų mažumos teisių srityje nebuvo įvykdyta. Taip išeitų, kad lenkų universiteto Vilniuje įsteigimas buvo netgi sutarties sulaužymas, nes sutartyje to juk nebuvo numatyta...
Toliau dar gražiau. „Susidorojimas su lenkais Vilniaus krašte“ („Rozprawa z Polakami na Wileńszczyźnie“) – taip vadinasi atskiras J.Haszczynskio straipsnio skyrius. Čia jau visai neoriginaliai, nes rusų propagandistai panašią antraštę „Rasprava nad russkimi na Ukraine“ dabar vartoja vos ne kasdien.
“Lenkijos politikai keliolika metų žiūrėjo pro pirštus į lietuvių elgesį su lenkų mažuma”. Mat tikėjosi, kad Lietuva įstojusi į NATO ir ES, ateis, taip sakant, į protą. Deja, atsitiko dar blogiau – Lietuvos lenkų teisės buvo apribotos. Skirtingai nei vokiečių teisės Lenkijoje. Taip mano J.Haszczynskis. Gaila, lenkų publicistas nepriminė, kad šimtams tūkstančių vokiečių Lenkijoje nėra nė vienos vokiškos mokyklos. Kaip ir lenkiškų dviems milijonams lenkų Vokietijoje. Nepaisant to, anot J.Haszczynskio, Lenkijos-Vokietijos santykiai yra geresni nei Lenkijos-Lietuvos, ir taip yra dėl to, kad Lietuvos valdžiai svarbiau už santykius su Lenkija yra sunaikinti lenkiškumą Vilniaus krašte. Tai bent!
Šiam tikslui esą pasitelkiami ir įstatymai, ribojantys lenkų teises. Kokias? 2010 metų Švietimo įstatymas, sumažinęs mokymo lenkų kalba apimtį ir padidinęs keliomis pamokomis lietuvių kalbos mokymo apimtį. Bet juk Europoje valstybinės kalbos išmokymas mažumų mokyklose laikomas prioritetu! Tai įrašyta Europos tautinių mažumų konvencijoje. „Lietuva laužo pagrindinį civilizuotų šalių principą – negalima mažinti mažumų teisių“. Bet juk tų teisių įgyvendinimas tik padidėjo, geriau išmokus valstybinę kalbą!
Iki šiol Lietuvoje valstybinės kalbos mokymo kartelė mažumų mokyklose buvo nuleista į protu nesuvokiamą žemumą. Kitose šalyse, kur yra lenkų mokyklos, tokių cirkų nėra. Juk valstybinė kalba yra pamatinė jungtis, jungianti kiekvieną tos šalies žmogų su valstybe. Bet Lenkijos politikai matyt norėtų suardyti tą jungtį. Ir dar: “Neturi reikšmės, kad Lietuvoje yra labiausiai išplėtota lenkų švietimo sistema už Lenkijos ribų”. Nieko sau!
„Neturime sutikti, kad lenkų švietimas būtų likviduotas“, - aiškina J.Haszczynskis ir „konkretizuoja“: „dalis Lietuvos lenkų mano, kad susidorojimas su lenkų švietimu tik prasidėjo, kad lenkų kalba nustos būti dėstomąja kalba, bus apsiribota tik keliomis savaitinėmis pamokomis“. Bet juk tokia mokymo forma mažumų mokyklose pagal Lenkijos-Lietuvos sutartį teikiama kaip prioritetinė, ko čia piktintis.
„Iki pat šio amžiaus pirmosios dekados Lenkijos politikai tikėjosi, kad Lietuva pasikeis, atmes antipolonizmą ir rimtai pažvelgs į savo įsipareigojimus lenkų mažumai... oficialiai buvo skelbiama apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę. Tikrovėje nėra nei strategijos, nei partnerystės“. Laikantis tokios retorikos, matyt, greitai bus paskelbta, kad Lietuva tapo Lenkijos priešu numeris pirmas.
Persilaužimo momentu į pačių blogiausių santykių eigą J.Haszczynskis laiko 2010 metų balandį, tuomet įvyko priešmirtinis Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vizitas į Lietuvą. Jo metu Seimas atmetė pavardžių rašybos projektą.
Šiam lenkų pasipiktinimui sustiprinti publicistas cituoja mūsų užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, kuris tokį Seimo žingsnį pavadino „didžiule gėda“ ir norėtų už tai atsiprašyti. L.Linkevičius Lenkijos publicistui dar sakė, kad dabartinė vyriausybė nori įstatyminių pokyčių mažumų reikaluose, bet nėra įsitikinęs kad tai pasiseks. Turėjo pagrindo, prideda J.Haszczynskis, tarppartinė nacionalistų sąjunga neleidžia gerinti santykių su Lietuva. Kuo ne chunta?
Gauna nuo publicisto į kaulus ir Lenkų rinkimų akcija už tai, kad paliko valdančiąją koaliciją, be to, pradėjo ieškoti rusų mažumos paramos tuo metu, kai Rusija vykdo agresiją Ukrainoje, neva gindama rusus. Tai dar labiau komplikuoja Varšuvos ir Vilniaus santykius. Kad Lenkija vykdo informacinę agresiją Lietuvoje irgi gindama savo mažumą Lietuvoje, tą J.Haszczynskis kažkodėl „užmiršta“. Betgi nepriklausomai nuo Rinkimų akcijos, Lenkija nesutiks su įstatyminiu lenkų mažumos padėties pabloginimu, nes tai yra „principai ir mūsų tautiečių likimas“, teigia lenkų publicistas. Beje, apie savo tautiečių likimą Ukrainoje kasdien neužmiršta priminti ir Rusijos propaganda.
„Nusvyra rankos” – taip pavadintas paskutinis J.Haszczynskio straipsnio skyrelis. „Manau, kad Lenkija išnaudojo visus santykių su Lietuva gerinimo būdus. Nepadėjo nei parama Lietuvai tarptautinėje arenoje, nei diplomatinis spaudimas ir aiškinimas”. Jei dėl paramos, tai ją geriau būtų vadinti Lenkijos skundų rašymu apie baisią lenkų padėtį Lietuvoje, o dėl spaudimo, tai jį reikėtų vadinti tiksliau – ultimatumais. Ir jeigu kam turėtų svirti rankos, tai pirmiausia Lietuvai, kas savaitę patiriančiai Lenkijos informacinio karo atakas.
Lietuva jokių tarptautinių konvencijų ar dvišalių sutarčių su Lenkija visais ginčytinais klausimais nepažeidžia. Tai reikėtų aiškiai pasakyti Lenkijai. Tačiau Lenkijos norai, kad Lietuva darytų taip, kaip ji nori ir net nebūtinai kaip ji pati daro, yra nesibaigiantys. Kada baigsis šis mūsų santykių košmaras ir iš viso ar jis baigsis, kol kas nežino niekas.
