Ar neklystame, pradėdami visuomenės gyvenimą tvarkyti ne nuo mažų, o nuo didelių dalykų? Kai kalbame apie abortus, traukiami kuo vingriausi argumentai apie tai, kaip reikia saugoti neįkainojamą žmogaus gyvybę nuo pat jos užsimezgimo dienos. Gąsdinama pragaru. Bauginama fizinėmis kančiomis, depresija, kaltės jausmu iki pat gyvenimo galo.
Šūkaujama, kad jei jau abortą pasidariusi moteris lieka nenubausta, tai tada ir iki gyvos galvos nuteistuosius reikėtų paleist iš Lukiškių. Esą, žudymo negalima pateisinti jokiu atveju – kūdikiui neva geriau būti gyvam ir turėti jo nekenčiančią motiną negu dar negimus keliauti į aną pasaulį.
Parlamentarai nori įtikti Katalikų bažnyčiai, todėl apie greitą kūdikių žudymą diskutuoja rimtai. Tačiau tabako pramonei reikia įtikti, todėl apie lėtai žūstančius rūkorius tylima. Niekas net nesiūlo cigarečių uždrausti. Kokia čia logika?
Kaskart, nuėjusi į prekybos centrą pirkti daržovių, kaskart praeidama pro kasą, matau parduodamas cigaretes su juodu užrašu „Rūkymas žudo“. Arba užrašai meluoja, arba tabakas tikrai žudo. Jei žudo, tada į rūkymo problemų pažvelkime rimtai. Bent uždrauskime tabako gaminius eksponuoti šalia parduotuvių kasų, kur jie traukia dėmesį.
Liberalioje visuomenėje, kurioje gėris ir blogis laikomas sąlyginiais dalykais, apie draudimus kalbėti nelengva. Iškart atsiranda besipiktinančių, jog nėra pasirinkimo laisvės, iškart pradedama kalbėti apie laužomas žmogaus teises. Tačiau nors truputį įjungus sveiką protą yra akivaizdu – laisvė atsiduoti liguistam įpročiui yra veikiau nelaisvė.
Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė labai norėtų, jog balkone rūkyti būtų uždrausta, tačiau pabrėžia, kad sugaudyti rūkorių pažeidėjų būtų neįmanoma. Tikra tiesa, kad kiltų keblumų, kaip identifikuoti balkone rūkantį asmenį ir kad pažeidėjas neįsileistų į savo namus tvarkos sergėtojų. Tačiau ministrė pamiršta, jog lygiai tokia pati problema kyla dėl triukšmo naktimis. Pakvietus policiją, muzika nutyla ir nubausti pažeidėją sunkiai įmanoma. Vis dėlto sistema veikia. Vien tai, jog žmonės žino negalintys triukšmauti, juos stabdo nuo noro naktimis butuose rengti sunkiojo roko koncertus.
Baugoka, kai valdžia į įstatymus žiūri per nusikaltimų ir bausmių prizmę. Įstatymų paskirtis yra nurodyti žmogui, kaip elgtis yra teisinga. Jei atidžiau įsižiūrėtume į tai, kaip vyksta gyvenimas, pamatytume, kad yra daugelis taisyklių, kurių žmonės laikosi netgi be ypatingos kontrolės. Pavyzdžiui, dauguma žmonių susimoka kavinėje už pietus, nors galėtų tiesiog pabėgti pro duris.
Kaip atsitinka, kad vieni draudimai po kiek laiko tampa natūralia gyvenimo norma, o kitus tampa įprasta laužyti? Atrodo, kad vienintelis atskaitos taškas yra tai, kiek draudimas yra naudingas patiems žmonėms. Dauguma rūkorių jaučia, jog rūkymas kenkia jų sveikatai. Jie vaikiškai ožiavosi, kai buvo uždrausta rūkyti kavinėse, tačiau greitai pripažino, jog neprirūkytoje patalpoje lengviau kvėpuoti ir visai gerai, kai grįžus namo rūbai nesmirda.
Tas pats ir su rūkymu balkone. Kiekvienas rūkorius žino, jog nesmagu uosti kažkieno kito tau į veidą pučiamus dūmus. Prieš šešerius metus lrytas.lt parašiau humoreską „Nekenčiu rūkančio kaimyno“, kur pasakojau apie tai, kaip kaimynas pučia dūmus man į langus, o aš dūmiju į kito kaimyno balkoną. Tekstas baigėsi pripažinimu, kad tai mano pačios elgesys yra egoizmas.
Kai kurių draudimų nelaužome todėl, jog nemėgstame jaustis kaip nusikaltėliai. Štai viena pažįstama moteris per pietų pertrauką išėjo parūkyti į V. Kudirkos aikštę, nežinodama, kad tai draudžiama. Kaip tyčia, žiebtuvėlį užmiršo darbe. Paprašiusi ant suolelio sėdinčios poros pridegti, išgirdo: „Neturim, nerūkom“. Paprašė kitų – irgi neturi. Galiausiai cigaretę pridegė vyriškis išpurtusiu veidu. Tada, paėjusi kelis žingsnius, ji pamatė užrašą, kad rūkyti aikštėje draudžiama. „Visas malonumas iškart prapuolė. Atrodė, kad dabar visi mane stebi. Kuo greičiau užgesinau cigaretę“.
Aišku, yra chamų, kurie tyčia dūmys, kad paerzintų nepakantų burbeklį kaimyną ir žvelgs iš jo skundų policijai. Tačiau iškart kalbėti apie tai, jog įstatymas bus laužomas, jau yra paranoja. Kai kuriems rūkoriams pakaktų pasakyti: nebegalima, rūkymo vieta – štai po tuo medžiu. Iš pradžių jie murmėtų, o paskui pajustų tame netgi savotišką romantiką – visai neblogai pramankštinti kojas, pažiūrėti į mėnulį, paskambinti simpatiškai moteriai.
Kaip tuomet su abortais? Esu įsitikinusi, jog kada nors abortai turi būti uždrausti. Tačiau visai kitas klausimas, ar dabar tam yra tinkamas laikas. Kai kūdikio nužudymas yra vadinamas nėštumo nutraukimo procedūra ir moters pasirinkimo laisve, draudimas akivaizdžiai būtų galiojantis tik popieriuose.
Kažin ar jis apsaugotų net tas moteris, kurios abortui ryžtasi dėl partnerio ar tėvų spaudimo, o giliai širdyje nori išnešioti kūdikį. Abortų uždraudimas paskatintų gydytojus užsiimti nelegalia veikla, o pacientus – mokėti kyšius. Ir labai abejotina, kad abortą pasidariusią moterį būtų identifikuoti lengviau negu rūkorių balkone.
Svarbiausia čia yra pusiausvyra. Jei draudimas visuomenėje sukels didžiulę įtampą, tada net neverta apie jį kalbant kurstyti aistrų. Ir atvirkščiai – jei draudimas akivaizdžiai gali duoti naudą, užuot plepėjus galima jį tiesiog priimti.
