Nors valdančioji koalicija apibyrėjo netekusi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), pagrindinių jėgų pozicijos parlamente iš esmės nepasikeitė.
Dabartinė valdančioji trijulė socialdemokratai, „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ opozicijos tandemą konservatorius ir liberalus toliau įtikinamai lenkia ne tik vietų skaičiumi Seime, bet ir pagal rinkėjų paramą.
Valdantieji turi 79 mandatus, o opozicija – 42. Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad pirmieji sulaukia daugiau nei trečdalio rinkėjų paramos, o jų politinius oponentus remia keliolika procentų piliečių.
Nors aptirpo ir valdančiųjų populiarumas, kol kas nėra požymių, jog per Europarlamento rinkimus į viršų smarkiai liuoktelėję liberalai ir vietoje besimalantys konservatoriai sugebėtų persverti tų simpatijų svarstykles tiek, kad po kitų rinkimų galėtų tikėtis vėl formuoti šalies valdžią.
Potencialių sąjungininkų (kokie anksčiau buvo „prisikėlėliai“) neturinčios opozicijos pozicijas galėtų pagerinti nebent skaudus ūkio nuosmukis, kosminio masto korupcijos skandalai ar sprogstamąją galią turinčios valdžios vidaus rietenos.
Bet šiuo metu nematyti ženklų, kad valdančioji dauguma aptrupėtų dar labiau ir, tarkime, virstų mažumos Vyriausybe, kurios veikloje opozicija galėtų dalyvauti ar remdama ją iš šešėlio, ar tiesiogiai.
Nors Prezidentūra, ko gero, būtų nieko prieš, kad dabartinė koalicija susvyruotų, reikia pripažinti, jog šis Seimas sėkmingai išlaikė ne vieną politinį brandos egzaminą.
Tai parodė, pavyzdžiui, balsavimas dėl V.Uspaskicho – vieno valdančiųjų lyderių, už partijos juodąją buhalteriją teisiamo „darbiečių“ dvasinio vadovo – teisinės neliečiamybės atėmimo.
Pastaruoju metu buvo ir mažiau skandalų, susijusių su lėšų parlamentinei veiklai naudojimu. Praėjusią kadenciją pinigų švaistymas itin skaudžiai kirsdavo visos institucijos prestižui.
Tiesa, ir dabartiniai tautos išrinktieji kiekvieną metų ketvirtį iš biudžeto skirtas lėšas išsemia iki paskutinio cento. Didžioji dalis jų toliau išleidžiama ištaigingų automobilių nuomai, o jais Seimo narių vardu gali važinėti kas nori, kur nori ir kiek nori.
Be to, šiame Seime parlamentinei veiklai skirtų pinigų naudojimas kontroliuojamas dar menkiau nei anksčiau, o prasižengėliams nenukrinta nė plauko nuo galvos.
Kitaip ir būti negali, kai pagrindinė institucija, kuri turėtų tuo užsiimti, – Seimo Etikos ir procedūrų komisija, nuo pat kadencijos pradžios yra patekusi į dar gilesnę komą nei jos pirmtakės, o neseniai apskritai subyrėjo iš jos pasitraukus opozicijos atstovams. Kada komisija atgims ir ar išvis atgims, nežinia.
Bet gal šią kadenciją geresnė Seimo darbo kokybė leidžiant įstatymus, svarbesnis jo vaidmuo valstybėje?
Parlamento analitikų sukaupta statistinė informacija rodo, kad per pirmąsias keturias sesijas iki penktosios, kuri prasidėjo šį rudenį, Seimo nariai, palyginti su tuo pačiu praėjusios kadencijos laikotarpiu, įregistravo panašų skaičių projektų – maždaug pusantro tūkstančio.
Bet tautos išrinktųjų darbo efektyvumas toliau mažėja: praėjusią kadenciją buvo priimta 41,5 proc. jų registruotų projektų, šią – tik 34,6 proc.
Mažesnėmis apsukomis dirba ir dabartinė Vyriausybė – ji pateikė perpus mažiau teisės aktų nei ankstesnioji, iš jų Seime buvo palaiminta 67 proc. (praėjusios kadencijos ministrų kabineto efektyvumas – 78,6 proc.).
Šitokius skirtumus greičiausiai lėmė ir tai, kad ekonominė bei politinė padėtis dabar ramesnė nei praėjusią kadenciją, ir skirtingas valdymo stilius.
Dabartiniai valdantieji rečiau įsidrąsina imtis radikalių veiksmų ūkio politikos ar reformų srityje, o jei ir imasi, ne vienas toks užmojis užgęsta net nepasiekęs Seimo.
Nors valdančiosios koalicijos santykiai su Prezidentūra neretai buvo komplikuoti, D.Grybauskaitė įstatymų vetavo mažiau nei per tokį pat praėjusios kadencijos laikotarpį – atitinkamai 13 ir 19.
Įdomu ir tai, kad šios kadencijos Seimas prezidentės veto atmetė mažiau kartų nei buvęs parlamentas – atitinkamai 4 ir 10.
Žinoma, Seimas gana aktyviai bandė kibti į atlapus prezidentei mėgindamas didinti savo įtaką pareigūnams (pirmiausia generaliniam prokurorui), kuriuos parlamento pritarimu skiria, atleidžia ir kontroliuoja šalies vadovas.
Vis dėlto tokie pasistumdymai esminių permainų didinant Seimo vaidmenį valstybėje nesukėlė. Už parlamento frakcijų politikus daug didesnę įtaką turi partijų vadovybė, kontroliuojanti Vyriausybę ir užkulisiuose besideranti su Prezidentūra.
Iš pradžių ir Seimo, ir savo politinį svorį tarsi mėgino sureikšminti V.Gedvilą parlamento pirmininko poste pakeitusi „darbiečių“ vadovė L.Graužinienė.
Tačiau pastaruoju metu prezidentės draugija ir balsas šiai politikei, regis, svarbiau nei jos vadovaujamos partijos autoritetas.
Taigi dabartinis Seimas, kaip ir ankstesnis, faktiškai yra trečias tarp trijų svarbiausių valstybės institucijų, nors pagal Konstituciją turėtų būti pirmas.
