O.Ruinas problemų neslepia: „Visa Europos socialdemokratija atsidūrė ideologinėje kryžkelyje.“
Ir tikrai – prieš mėnesį rinkimus sunkiai laimėję Švedijos socialdemokratai prarado socialdemokratinės ateities viziją. Galimai dėl šios priežasties trečia stambiausia Švedijos politine partija tapę buvę nacistai ir šovinistai – Švedijos demokratų partija į savo gretas pritraukė ne tik nuosaikiuosius konservatorius, bet ir dalį socialdemokratų rinkėjų.
Kaip galėjo atsitikti, kad sukūrusi gerovės valstybės stebuklą partija, šiandien priversta kankintis koalicijoje su buvusiais komunistais Kairiųjų partija ir bei tiek pat antieuropietiška, antiamerikietiška Žaliųjų partija?
- Švedijos socialdemokratai sunkiai laimėjo rinkimus. Todėl tapo savo koalicijos partnerių įkaite. Žinant, kad rinkimuose balsavo apie 85 procentus gyventojų, toks rezultatas stebina. Ar tik Švedijos socialdemokratija nėra praradusi tapatybės? – Apskritai socialdemokratija visoje Europoje pateko į nevienareikšmę ir nelengvą padėtį. Pirmiausia jos pagrindas buvo tikėjimas stipria augančia ekonomika. Socialdemokratija galbūt per stipriai tikėjo valstybe, kaip išteklių skirtingoms visuomenės grupėms perskirstymo instrumentu. Manė, kad ekonomika išliks nuolat auganti. Manė, kad ideali Švedijos ekonominė padėtis nebus paveikta iš šalies, todėl socialdemokratija ir toliau gebės vienyti valstybės ir darbininkų klasės interesus vis augančio vidurinio sluoksnio interesais.
Taip buvo sukurta socialinės gerovės sistema, gebėjusi apginti sunkiausiai besilaikančius sluoksnius nepakenkiant vidurinei klasei. Tuo pat neturint jokių ambicijų nacionalizuoti, bet, žinoma, reguliuoti rinkos santykius. Tačiau prasidėjus ekonominėms krizėms buvo pastebėta, kad valstybinėmis lėšomis organizuoti ekonomiką nepavyksta. Švedų socialdemokratai suvokė, kad laikas aktyviai skatinti privačią iniciatyvą. Kitaip tariant, liberalizuoti rinką, riboti jos reguliavimą.
– 1990-ųjų pradžioje Švedija susidūrė su ekonomine krize. Ar tai buvo akstinas tapti ES nare?
– Tai buvo išties katastrofiška padėtis. Bet norėčiau pažymėti, kad stagnuojanti ekonominė Švedijos padėtis ir tapo pagrindine Švedijos stojimo į Europos Sąjunga priežastimi. Antraip nei Baltijos valstybės ir Suomija, kurios vadovavosi ideologija šūkiu „Kuo toliau nuo Rusijos įtakos!“. Nuo 1995 iki 2006 metų nestabili ekonominė padėtis vertė Švedijos socialdemokratus imtis diržų veržimosi ekonominės politikos, priiminėti nepopuliarių spendimų. Galiausiai ekonominei padėčiai pagerėjus socialdemokratai vis viena pralaimėjo rinkimus dešiniesiems.
– Ekonomika vėl buvo pastatyta ant kojų, bet socialdemokratai pralaimėjo rinkimus.
– Taip. Visuomenė tiesiog norėjo politinės kaitos, nes tokia yra demokratijos privilegija. O ir socialdemokratai, nors ir turėjo efektyvų ministrą pirmininką, jis buvo labai nepopuliarus. Taip pat negalima neatkreipti dėmesio į faktą, kad tuo metu dešinieji turėjo geresnį receptą kovai su nedarbu nei socialdemokratai.
– Švedų socialdemokratai, plačiau atvėrę duris liberalizmui, pateko į ideologinę kryžkelę, vidinį konfliktą: daugiau liberalizmo, mažiau socialdemokratijos?
– Švedų dešinieji turėjo ambiciją nors ir ne radikaliai, bet keisti visuomenę. Švedijos socialdemokratai tokios ateities vizijos neturi. Kokią visuomenę jie nori matyti? Kuria linkme eiti?
Apie buvusią išskirtinę padėtį, taip pat ir uždarą ekonominę politiką pasaulyje, tenka tik pasvajoti.
Pakito ir darbininkų klasės pobūdis, o su juo ir lojalumas partijai. Juolab kad šis sluoksnis jaučia stiprią konkurenciją iš naujai atvykusiųjų. Jau sunku būti paremtiems Švedijos profsąjungų. Todėl socialdemokratijos galios pagrindas pradėjo irti. Švedijos socialdemokratijai lieka tik pasirinkti: ar toliau tęsti dešiniųjų liberalizmo politiką, ar vėl bandyti atgaivinti senuosius didžius idealus?
Tačiau globalizuotos ekonomikos laikais, tai tapo neįmanoma. Tuo pat kito pati darbininkų klasė, jos lojalumas. Individualizmas pradėjo vaidinti vaidmenį. O ir socialdemokratai siekė susigražinti valdžią. Todėl jie buvo priversti susitaikyti su dešiniųjų politika. Taigi, ideologinis socialdemokratų vidinis konfliktas tapo faktu.
– Kalbėjote apie nostalgiją. Ar vyksta kartų susidūrimas tarp Švedijos socialdemokratų?
– Taip, tam tikra prasme taip. Ir šiame kontekste galima iš dalies atsakyti į klausimą, kodėl dalis socialdemokratų rinkėjų atidavė balsus Švedijos demokratams. Jie, lygindami save su aiškia klasine praeitimi mano, kad jiems tapo blogiau gyventi. Taip pat jau esu sakęs, darbininkai susidūrė su naujai atvykusiųjų konkurencija. Tai juos gąsdina. Taigi, nėra aišku, kuria linkme mūsų socialdemokratija eis toliau.
– Ar tai reiškia, kad ir Švediją pasiekė ideologijos mirtis?
– Ne. Tačiau ji tapo ne tiek matoma. Pagrindiniai skiriamieji – lygiateisiškumas, kolektyviniai sprendimai, tai yra kolektyvizmas kontraindividualizmas, visa tai išliko. Tačiau nebeliko aiškios takoskyros tarp socialistinių sistemų ir kapitalizmo. Daugiau kalbama apie skirtingus požiūrius, pavyzdžiui, į centralizmą arba decentralizaciją, privatizaciją, mokesčius.
– Jau du kartus užsiminėte apie naujai atvykusiuosius, kurie, anot jūsų, galimai kelia grėsmę vietiniams darbo rinkoje.
– Istoriniame kontekste mums buvo labai naudinga darbo imigracija. Tačiau, regis, mes šiandien patekome į padėtį, kai nebesugebame integruoti į mūsų visuomenę tiek daug žmonių. Taip pat ir darbo rinkos pobūdis smarkiai pakito. Todėl labai sunku pasinaudoti paslaugomis žmonių, pavyzdžiui, nemokančių kalbos. Buvo visai kas kita, kai į Švediją atvyko suomiai. (O.R. yra gimęs Suomijoje. – A.V.) Tuo metu švedų darbo rinka tiesiog šaukte šaukėsi imigrantų. Ir tuo metu jau buvo aiškiai matyti, kai darbininkai galiausiai tapo vidurine klase.
Taip pat veik nesiskyrė kultūros. Šiandien atvyksta žmonės, kurių religija ir tradicijos skirtingos. Musulmonų mergaitėms, pavyzdžiui, draudžiama maudytis kartu su berniukais mokyklose. Todėl jau vyksta diskusija apie tai, kiek Švedija gali reikalauti pripažinti švediškas istorines vertybes ir kiek pripažinti jų kolektyvinę kultūrą. Mūsų liberalai siūlo griežčiau reikalauti naujai atvykusiųjų pripažinti mūsų kultūrą.
– Kita svarbi Lietuvai tema: Rusijos agresija Ukrainoje ir jos gąsdinimo kampanija, nukreipta prieš Švediją. Taip siekiant paveikti Švedijos visuomenės nuomonę, kurioje vis garsiau girdėti kalbų apie galimą narystę NATO.
– Rusijos agresija prieš Ukrainą kaip tik pradėjo rimtą diskusiją Švedijos narystės NATO tema visuomenėje. Bet, kalbant apie partijas, pavyzdžiui, socialdemokratų elitas, jis yra nusistatęs prieš narystę NATO. Kairieji ir žalieji kategoriškai prieš. Todėl artimiausiu laiku jokio sprendimo dėl narystės nebus. Dešinieji beveik visi už NATO, nors nuosaikieji konservatoriai (moderaterna) nesiryžta aktyviai siekti sprendimo bijodami pralaimėti socialdemokratams.
Taigi, šiuo klausimu konsensuso nėra. Aišku viena: be Suomijos pritarimo ir dalyvavimo, Švedija nesieks narystės NATO. Rusijos grasinimai, tačiau jų, kai tik sustiprins NATO rėmėjų gretas, tik daugės. (Profesorius O.Ruinas, yra tvirtas NATO šalininkas – A.V.). Tuo pat Švedijos socialdemokratų tarpe jau vis aktyviau kalbama apie šauktinių kariuomenės sugrąžinimą. Šauktinių kariuomenė taip pat leistų lengviau integruoti skirtingas etnines ir religines grupes į Švedijos visuomenę. Žinoma, Švedijos karinės pajėgos agresijos prieš Švediją atveju, jeigu tokia įvyktų šiandien, jau nebeturėtų ankstesnės atgrasinamosios galios. Ir tai išties yra labai rimta problema.
* * *
Tiesa, svečias negalėjo pateikti tvirto recepto kaip mums Lietuvoje spręsti problemą su šimtais tūkstančių piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Anot jo, padėtis išties ekstremali, o sprendimų galimybės labai siauros: arba didini mokesčius, arba ne. Sprendimas pirmiausia priklauso nuo ideologijos. Prof. O.Ruinas, kiek pakraipęs galvą, staiga pažymėjo, kad Švedija, kaip ir kaip būtų, tikrai laiminga.
Pasiklausius svečio, tampa aišku, kad Lietuvos socialdemokratija pasirinko balansuoti tarp dviejų ideologijų ir, skirtingai nuo savo kolegų Švedijoje, sulaukia Lietuvos rinkėjų stiprios paramos. Taip pat socialdemokratų rinkėjai tikisi, kad jų politikai pagaliau įgyvendins švedišką gerovės valstybės modelį. Telieka paklausti: už kokius pinigus?
Kitaip nei Švedija, Lietuva neturi galingų tarptautinių korporacijų, kurių, tiesą sakant, jau ir švedai nebeturi. Jau nekalbant apie gamtinius išteklius. Gerovės valstybė kainuoja milijardus. Ar mes turime, iš ko tokią finansuoti nekeliant mokesčių?
Svarbu suprasti, kad Švedijos gerovės valstybė nesusikūrė iš niekur. Viena iš esminių prielaidų buvo istorinė ir kultūrinė konsensuso dvasia, bendras sutarimas tarp skirtingų interesų grupių. Bet tokiam susikalbėjimui reikėjo, kaip sakė švedų politologas, tik menkniekio – būti palaimintam likimo.
