Kai praėjusių metų lapkričio 21 d. į centrinę Ukrainos sostinės Nepriklausomybės aikštę, dažniausia vadinamą Maidanu (maidan ukrainietiškai vadinama bet kuri aikštė) ir į centrinę aikštę Lvove išėjo studentai bei kiti aktyvūs visuomenininkai, protestuojantys prieš Ukrainos Vyriausybės planus nepasirašyti Vilniuje per Rytų partnerystės viršūnių susitikimą asocijuotos sutarties su Europos Sąjunga, nedaugelis galėjo nujausti, kad tai gali tapti didelių pokyčių pradžia. Vieni šie pokyčiai yra geri arba gali būti geri, o kiti, ypač reakcija į juos Rytuose, sukėlė didelę įtampą pasaulyje.
Lapkričio 24 d. jau Ukrainos opozicijos politikai pakvietė žmones išeiti į gatves. Kadangi Maidane protestavo studentai, opozicijos mitingas įvyko šalia esančioje Europos aikštėje.
Dar po kelių dienų abi protesto akcijos susijungė Maidane ir per šalį nuvilnijo šimtatūkstantiniai, o gruodžio mėnesį net ir milijoną žmonių sukvietę mitingai. Tai buvo gražus, taikus Ukrainos Maidanas, panašus į dainuojančią Baltijos revoliuciją, įvykusią daugiau, nei prieš 25 metus. Protestuojantys tikėjosi ir Ukrainoje savo tikslų pasiekti taikiomis priemonėmis, kaip ir Baltijos šalyse. Tomis dienomis Maidane dažnai skambėjo Lietuvos vardas, kalbėta apie Lietuvos pamokas Ukrainai. Bet po Naujųjų Metų ši taiki revoliucija peraugo į rimtą susidūrimą tarp valdžios ir jos įsakymus vykdančiųjų specialiųjų pajėgų ,, Berkut“ iš vienos pusės ir visuomenės bei jos lūkesčius palaikančios opozicijos, iš kitos.
Neišvengta pirmų aukų, sužeistųjų. O vasario mėnesį protesto akcijos privertė iš šalies pabėgti nekenčiamą prezidentą V.Janukovyčių bei jo aplinkos narius. Tada visi sužinojo ir apie milžinišką korupciją šalyje, kurią egzistuojant daug kas nujautė ar susidūrė su ja pats, bet nežinojo, kad šalies vadovai kartu su prokurorais maitinosi tais pačiais ,,auksiniais batonais“.
Maidanas virto ne tik geopolitine, bet ir antikorupcine revoliucija, o Ukraina tapo šalimi, kurios naujai valdžiai iškeltas labai sunkus uždavinys: pažaboti tai, kas taip giliai buvo įsiėdę į šalies gyvenimą. Įveikti korupciją arba grimzti vis gilyn ir gilyn. Lietuvai, kurioje korupcija yra kitokio masto, nei Ukrainoje, šios šalies žingsniai, (jeigu jie bus sėkmingi), gali būti svarbūs, kaip kelias įveikti korupciją mūsų šalyje. Kalbu ne apie kokį nors Maidaną, bet galimybę taikiomis priemonėmis, dialogo dvasia tarp piliečių ir įvairių valdžios institucijų įveikti kylančias mūsų valstybės ydas. Tai, kad Ukrainoje korumpuotas valdininkas, politikas žarsto milijonus ir stato vilų kompleksą prie Juodosios jūros ar žaviame Karpatų regione, o mūsų korumpuoti valdininkai ir politikai įsigyja ne kompleksus, o ,,tik“ vilas prie Baltijos jūros ar ežerų, mūsų teismams nusprendus, kad tokie turtai gali augti visai iš niekur ir tai nėra joks tų asmenų nusikaltimas, neturėtų nuteikti mūsų, kad Lietuvoje, skirtingai nuo Ukrainos, korupcija nėra problema. Ten valstybės mastai didesni, daug galingesni finansiniai srautai juda per valdžios kišenes, todėl ir korupcijos mastai kitokie. Bet pažaboti aukšto lygio korupciją Lietuvoje yra nemažiau svarbu, nei ukrainiečiams.
Vis dėlto, Maidanas, revoliuciniai sukrėtimai gatvėse ir aikštėse nemažiau pavojingi valstybei, nei stagnacija ir korumpuota tvarka. Kodėl? Todėl, kad bet kuriais tokiais panašiais sukrėtimais mūsų šalyje gali būti norinčių pasinaudoti užsienio jėgų. Kaip tai atsitiko ir Ukrainoje. Tai irgi yra labai rimta pamoka Lietuvai, kurią reikia suprasti. Tuo metu, kai Vakarų politikai savo vizitais į Kijevą, kalbomis demonstravo politinę ir moralinę paramą ukrainiečių siekiams tapti laisva tauta, Kremlius ėmėsi praktinių žingsnių, kaip pasinaudojus sugriuvusia valdžios vertikale Ukrainoje, nugriebti bent keletą kitos šalies teritorijų arba jose, paremiant separatistinius judėjimus, sukelti chaosą ir įtampą, kad įgyvendinti savo politikos interesus.
Kartais šie Rusijos veiksmai nurodomi irgi, kaip Maidano pasekmė, bet greičiau tai buvo tik, kaip sakiau, pasinaudojimas Maidanu, pratęsiant tuos darbus, kurių Maskva ėmėsi Ukrainos pietryčiuose, stiprinant Rusijos pozicijas šioje valstybėje po 2008 m. karo su Gruzija. Nežinia, ar buvo koks konkretus planas, kaip atplėšti, pavyzdžiui, Krymą arba ką daryti su Donbasu, todėl Kremliaus veikloje matėme daug politinės improvizacijos.
Bet jau 2008-2009 m. Rytų Ukrainoje Maskvos pastangomis buvo įkurti vadinamieji ,,Eurazijos“ klubai, o Kryme ėmė veikti kazokų vasaros stovyklos, į kurias, naudojant įvairius stimulus, buvo kviečiami atvykti rusakalbiai jaunuoliai iš Pietryčių Ukrainos, dar besimokantys paskutinėse klasėse ar jau pabaigę mokyklas.
Stovyklose jie buvo auklėjami lojalumo Rusijai, vadinamajam ,,rusiškajam pasauliui dvasia“, mokomi, kaip valdyti ginklą. Šie jaunuoliai vėliau kartu su kazokais iš Rusijos ir pasirodė iš pradžių Kryme, o po to ir Donbase. Panašų auklėjamą darbą Rytų Ukrainoje vykdė ,,Eurazijos“ klubai, kurios vienas iš lyderių Andrejus Purginas šiandien yra vadinamos Donecko liaudies respublikos vicepremjeras. Atėjus metui, Maskvai tereikėjo tik duoti jiems signalą veikti, o vėliau paremti ginklais, pinigais, samdiniais ir kariais.
Taigi, Maskva turi jau patirtį, kaip kitose valstybėse sukurti jiems lojalių žmonių grupuotes, kurių auklėjimui skiria pinigų, suteikia žinių, kaip veikti bei valdyti ginklą. O įvykiai Ukrainoje yra pamoka ir Lietuvai, iki ko gali privesti nesugebėjimas meilės savo valstybei: Lietuvai dvasia auklėti jaunąją kartą, ypač kitakalbius šalies piliečius.
Dar likus keliems mėnesiams iki Maidano, Putino patarėjas Sergejus Glazjevas, vienas iš Kremliaus ,,Rusų pasaulio“ kūrimo politikos šalininkų tarptautinėje konferencijoje Jaltoje įspėjo: jeigu Ukraina pasirašys susitarimą su Europos Sąjunga dėl Asociacijos sutarties, bus neišvengta neramumų, net ginkluotų Pietryčių Ukrainoje, o galbūt net Ukraina tokiu atveju netektų ir kai kurių teritorijų. Rusijos prezidento patarėjas gerai žinojo apie Maskvos pasėtas sėklas Pietryčių Ukrainoje.
O po to buvo neturinti precedento Europoje po Antrojo pasaulinio karo kitos šalies teritorijos aneksija, pasinaudojus fiktyviu referendumu ir chaoso kėlimas Donbase. Sulaužytos ir Rusijos garantijos dėl Ukrainos teritorijos vientisumo, duotos po to, kai Budapešto memorandumu Ukraina 1994 m. atsisakė branduolinio ginklo atsargų. Būtent šie Rusijos veiksmai, o ne Maidanas ir sudrebino pasaulį. Apie tai rašiau šiame savo straipsnyje, todėl čia dabar nesikartosiu.
Praėjus metams po įvykių Maidane, regionuose ties rytinėmis Ukrainos sienomis vis dar netyla šūviai ir sprogimai. Ne tik mūsų, bet ir kitų pasaulio šalių žiniasklaidoje šie įvykiai, grėsę Ukrainos valstybės egzistavimui ir dar labiau po Krymo galėję kėsintis į Ukrainos teritorijos vientisumą, kariniai veiksmai, privedę prie neregėtos nuo Šaltojo karo laikų Maskvos konfrontacijos su Vakarų pasaulio užgožė svarbius Ukrainos vidaus gyvenimo žingsnius, kuriuos turi padaryti ši šalis, norėdama tvirtai atsistoti.
Praktiškai mūsų akyse vyksta naujas politinės tautos gimimas ir valstybės kūrimas, o visa eilė tų žingsnių gali būti labai svarbūs ir Lietuvai, kur taip pat reikia padaryti labai daug, atstatant piliečių pasitikėjimą savo valdžia, valstybe, jos institucijomis.
Todėl manau, kad būtų visiškai prasminga laikas nuo laiko pažvelgti į tuos žingsnius Ukrainoje, suvokiant, kad galbūt kai ką iš jų mes galėtume panaudoti ir Lietuvos gyvenime, aišku, atsižvelgiant į mūsų tautos ir valstybės specifiką. Šie straipsniai galėtų laikas nuo laiko pasirodyti su bendra rubrika: ,,Ukrainos pamokos“ ir kaskart analizuoti pokyčius bei žingsnius vis naujoje kokioje nors valstybės gyvenimo sferoje.
Juk Maidanas buvo ir piliečių revoliucija, pilietinės valios išraiška. Šiandien Ukrainoje pilietiškumas pasiekė tokį lygį, apie kurį Lietuvoje jau seniai užmiršome. Akivaizdu, tada, kad Ukrainai teks iš naujo ne tik atkurti savo valstybės institucijas, užtikrinti efektyvų jų darbą, bet ir sudaryti visas reikiamas sąlygas, įskaitant teisines, tą valdžią piliečiams kontroliuoti. Būtent toks buvo vienas iš Maidano siekių.
Apie tai turėtų neužmiršti ir naujoji Ukrainos valdžia, taip pat kildinanti save iš Maidano. O, jeigu Ukrainoje bus rasti keliai ir instrumentai piliečių aktyvesniam įtraukimui į valstybės gyvenimą, tai būtų naudinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos valstybėms.
Todėl grįžtant prie anksčiau išsakytos minties, kad Maidanas, kaip revoliucinis kelias įgyvendinti pokyčius valstybėje Lietuvai yra nenaudingas, jį turiu papildyti ir kita mintimi: tai neturėtų reikšti, kad valdžia gali būti abejinga piliečių lūkesčiams arba juos atsiminti tik prieš rinkimus.
Ir Lietuvoje yra būtina sudaryti visas teisines galimybes aktyviam piliečių dalyvavimui valstybės gyvenime, nesusigundant, kaip norima, sau palankios ,,kišeninės visuomenės“ kūrimu ar slopinant tą visuomenės veiklą, kuri yra kritiška valdžios veiksmams. O visuomenininkai turi suprasti, kad gatvės, aikštės protestai tai tik kraštutinis kelias, kai kitaip negalima nieko pasiekti.
Maidano metinės parodo ir kita: jeigu valdžia ir toliau netaisys padėties, pavyzdžiui, teisėsaugoje, kovoje su įtakingųjų asmenų korupcija, piktnaudžiavimu, žmonių kantrybė gali trūkti, stebint ir girdint kasdien apie teisėsaugos užmerktas akis įtakingųjų asmenų tamsiems darbams, o gal net ir prokurorų dalyvavimą, išsukant nuo atsakomybės savuosius.
Todėl begalinė korupcija, teisėsauga, akla įtakingųjų nusikaltimams, tampa ne tik teisėsaugos, bet ir šalies saugumo, stabilumo, piliečių pasitikėjimo valstybe problema, kurią būtina spręsti nedelsiant, nežiūrint į jokius rinkimus, be politinio populizmo, bet sutelkiant ir valdžios, ir piliečių pastangas.
