Viena paskaita praėjo kuo puikiausiai. Nė žodžio apie politiką ir šiaip viskas išmintinga. Net praktikuojanti katalikė ir Rytų dvasingumą skeptiškai vertinanti mano mama paskaitą įvertino teigiamai: „Nenusišnekėjo“. Todėl susigundžiau ateiti dar sykį. Tada, pakartojus mantras ir priėmus prieglobstį Budoje, Dharmoje ir Sangoje, mokytojas ėmė dėstyti, jog mes paranojiškai bijome kitų kontrolės. Išgirdau jį angliškai tariant: „Štai problemos Ukrainoje yra paranoja“.
Problemos Ukrainoje yra paranoja“. Gal neišgirdau? Tučtuojau tas pats buvo išversta rusiškai. „Problemos Ukrainoje yra paranoja“. Gerai, kad rusiškai, girdėti tokias frazes apie Ukrainą lietuviškai būtų šiurpu
Kelių šimtų vietų salė buvo artipilnė.Tarp paskaitos klausančių lietuvių buvo garsus verslininkas Ignas Staškevičius. „VP market“ įkūrėjas buvo vienas pagrindinių iniciatorių, kad Gešė Džampa Tinlėjus atvažiuotų į Lietuvą pasidalyti savo išmintimi.
Staiga – pati sau netikėtai – pamačiau save atsistojant. Mano rankos pagriebė nemažą drabužių krūvą – paltą, megztinį ir du šalikus. Išeidama nusilenkiau Mokytojui. Budistų mokyme teigiama, kad kiekvienas žmogus savo esme yra Buda. Tai esmei ir lenkiausi, o ne jo žodžiams.
Išėjusi į lauką jutau kylančias emocijas, bet viduje buvo nuojauta, kad pasielgiau teisingai. Kaip kitaip galiu parodyti poziciją, kad palaikau Ukrainą? Ar užtenka vien sėdėti, klausytis ir manyti, jog netiki tuo, kas sakoma? O kas, jei kiti žmonės salėje patikės, jog Ukrainos problemos yra nereikšmingos, nes juk taip sako ne šiaip sau kas, o išminčius?
Jei visa istorija tebūtų pasibaigusi mano išėjimu, nebūtų atsiradęs ir šis tekstas. Tačiau vakarop sulaukiau bent kelių žinučių su klausimu „O kodėl tu išėjai iš paskaitos?“ Ėmiau visai nebesuprasti, ar lietuviai negali suvesti dviejų faktų (vienas pareiškia, jog Ukrainos problemos yra paranoja, kitas atsistoja ir išeina), arba jiems taip nesvarbu, kas vyksta Ukrainoje, jog politinius pareiškimus negirdomis praleidžia pro ausis.
Paaiškinusi, jog nenorėjau klausytis prorusiškos propagandos, iš budisto draugo sulaukiau komentaro, jog kreipdama žvilgsnį į išorinius dalykus, nepastebiu mokymo esmės. Nedrįsčiau teigti, jog bent truputį susigaudau spalvinguose tibetietiškų dvasinių mokymų raštuose. Tesu smalsi stebėtoja, mėgstanti dvasiniuose susibūrimuose pasisemti įkvėpimo.
Tačiau man akivaizdu tai, kad žmogaus prigimtis yra dvilypė. Yra krikščionių, kurie meldžiasi šventųjų veidais, o paskui su neapykanta atsiliepia apie budistus. Yra budistų, kurie puikiai kalba apie mūsų proto iliuzijas, o staiga išrėžia, kad Ukrainos problemos yra paranoja.
Vizito organizatoriai pateikia informaciją, kad Gešė Džampa Tinlėjus 1993–iaisiais dvasinio Tibeto vadovo Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV įpareigotas eiti jo dvasinio atstovo pareigas atvyko į Rusiją. Veikiausiai per tiek bendradarbiavimo metų jo protą persmelkė rusiška dvasia. Neramu, nes tai reiškia, jog propagandinės istorijos konstruojamos taip gerai, jog jomis patiki net stebėti iliuzijų žaismą gebantys budistai.
Vizito organizatoriai pateikia informaciją, kad Gešė Džampa Tinlėjus 1993–iaisiais dvasinio Tibeto vadovo Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV įpareigotas eiti jo dvasinio atstovo pareigas atvyko į Rusiją.
Tiesa, pats Dalai Lama rugsėjį išsakė nedviprasmišką politinę poziciją - V.Putiną pavadino egocentrišku ir norinčiu pastatyti naują Berlyno sieną.
Kai pasaulietiniai pasimetimai sumaišomi su maldomis ir dvasiniais mokymais, išeina Molotovo kokteilis. Per paskaitą tas pats Gešė aiškino, jog mokymas tik tada turės galią, jei jis bus priimamas lyg brangenybė. Vadinasi, dvasingumo ieškantys žmonės turi būti pasirengę atverti savo protus ir širdis. Tačiau kai atversi savo namų duris, juos galima prišiukšlinti taip, kad vietoj erdvės liks tik šiukšlės.
Lygiai tas pats - iš kitos pusės. Teko girdėti, kaip tikintieji katalikai apie V. Putiną pasisako kaip apie Šėtono apsėstąjį ar net Antikristą. Žiniasklaida taip pat dažnai renka bet kokius akmenėlius ir juos laido į Rusijos daržą. Prezidentė Rusiją išvadino teroriste valstybe – ir kam?
Dėl tokio perdėto negatyvumo mes net nesame gerai susipažinę su Rusijos propagandos istorijomis – laikomasi pozicijos, jog apie rusų propagandą išvis geriau nė žodžio. Tačiau bet kuris karo strategas pasakys – jei nori nugalėti priešą, pirmiausia gerai išnagrinėk jo strateginius ėjimus.
Vienas iš esminių Rusijos propagandos teiginių yra tai, jog Ukrainoje problemų nėra, o bijoti Rusijos yra paranoja. Sumaištį Ukrainoje sukėlė Amerika, o Rusija čia išvis niekuo dėta. Amerika nori užvaldyti pasaulį ir ji tą daro, skatindama ginkluotis ir siųsdama NATO kareivius. Išsigelbėti dar yra vilties. Tereikia išklausyti ir suprasti atlapaširdį rusą. Juk jis tenori padėti. Jis nori, kad kiti taip pat gyventų geriau – be p...astų, n...grų, č...rkų ir fašistų.
Dar vasarą ir aš mąsčiau – gal Ukrainoje vyksta tokie dalykai, kurių nežinome, ir kurie tikrai negali būti pateisinti. Tačiau tas neutralumu vadintas abejojimas ėmė nykti, kai „Youtube“ pamačiau Kryme rodyto spektaklio ištrauką. Spektaklis transliuotas RTR – valstybiniu Rusijos televizijos kanalu. Vadinasi, oficialiai. Jame ukrainiečiai rodyti kaip su deglais šokantys fašistai. Skelbiama mintis, kad Ukraina dar turės nusižeminti prie Motinos Rusijos kojų. Gerai, kad šio spektaklio ištrauka plito internetu su prierašu „Pasižiūrėkite į Rusijos beprotybę“.
Vėliau žiūrėjau, kaip ukrainiečiai apklausia belaisvius rusų kareivius ir buvau nustebinta pokalbio tono. Atrodė, kad kalbama psichoterapeuto kabinete – stengiamasi įsiklausyti į kito žmogaus poziciją, kalbama švelniu tonu. Išduodantys savo valdžią rusai kareiviai atrodė tai darantys ne priverstinai, o nuoširdžiai.
Paskutiniai skepticizmo likučiai ištirpo, kai išvykau į piligriminę kelionę ir pabendravusi su vokiečiais ir anglosaksais, supratau, kokie jie sotūs ir kaip tokia Ukraina jiems vienodai rodo. Visi kalbėjo, kad taika (su Rusija) yra svarbiausia. Tada Ispanijos Santiago de Compostela miesto katedroje pamačiau žmogų su marškinėliais „Pray with me for Ukraine“ (angl. „Pasimelskite kartu su manimi už Ukrainą“). Priėjusi išreiškiau palaikymą. Jis padėkojo ir pažvelgė daug kančių patyrusio, išvargusio žmogaus žvilgsniu. Tarsi būtų kareivis, grįžęs iš karo lauko, žinantis, jog kiti nė negali suvokti, ką jis patyrė.
Taip nejučia viduje atsirado palaikymas Ukrainai, kurio lengvai neišjudinsi. Dabar man akivaizdu, kad Rusijos ir Ukrainos konfliktas yra net ne dviejų šalių konfliktas. Tai panašu į vaiko ir suaugusiojo konfliktą, kai suaugęs ima vaiką talžyti iki kraujo ir tada aiškinti, jog šis ožius rodė.
Galima stebėti tokią situaciją iš neutralaus taško. Galima daug diskutuoti apie smurtą, jo priežastis ir kurti prevencijos strategijas. Tačiau nereagavimas įvykių akivaizdoje nėra atjauta. Tai nėra užnuodytos strėlės iš žaizdos ištraukimas. Mes negalime teigti atjaučiantys kitą, jei neparodome, kad agresija neturi jokio pateisinimo. Net jei ji pridengiama oranžiniais dvasingumo drabužiais.
