Kodėl iš lietuvių atimami vaikai?
„Pastaraisiais metais Lietuvos visuomenę sudrebino emigrantų šeimų istorijos, pasibaigusios vaikų paėmimais iš jų. Užsienio vaiko teisių apsaugos tarnybos suabejojo tėvų pasirengimu atlikti savo pareigas.
Šios istorijos buvo traktuojamos kaip Norvegijos vykdoma lietuvių vaikų grobimo iš tėvų politika“, - konferencijoje „Migracija ir šeima Baltijos-Šiaurės regione: iššūkiai ir sprendimai“ kalbėjo sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė.
Tačiau, jos žodžiais, grobėjais šiauriečių tikrai negalėtume vadinti, jie tiesiog vadovaujasi šalies įstatymais.
„Statistika byloja, kad Norvegijoje, dėl kurios kilo daugiausia viešų diskusijų, imigrantai sudaro tik nedidelį procentą visų čia globai paimtų vaikų. Tai paneigia mitą apie, neva, masiškai grobiamus lietuvių vaikus Norvegijoje“, - sakė ministrė.
Vaikų netekusių tėvų pagalbos šauksmas, sukrėtęs visuomenę, jos nuomone, turi ir teigiamą prasmę.
„Ši informacija tapo aktuali visuose lygmenyse. Kodėl Lietuvos imigrantų šeimos patyrė skausmą, šoką ir gėdą? Kodėl iš jų buvo paimti vaikai?“, - šie klausimai, anot R.Šalaševičiūtės, privertė visuomenę pamatyti rimtą problemą.
Ministrės žodžiais, skirtingų šalių nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti vaiko teises ginantys mechanizmai nėra vieningi, yra skirtingai dėliojami prioritetai ir atsakomybė už vaiko teisių užtikrinimą. Šiaurės šalys tradiciškai vaiką vertina kaip teisės subjektą - visuomenės narį, kurio teises gina įstatymas.
Privatus šeimos gyvenimas negali tapti smurto priedanga
„Privatus šeimos gyvenimas nėra ta priedanga, kuri leidžia pažeisti vaiko orumą, auklėti jį žeminančiomis priemonėmis ar nesuteikti būtino jo raidai rūpesčio“, - kalbėjo sveikatos apsaugos ministrė.
„Tarkim, Norvegijoje dar 1953 m. buvo priimtas vaikų teisių apsaugos įstatymas, ginantis vaikus nuo fizinių bausmių ir psichologinio smurto. Norvegai didžiuojasi, kad jų šalyje auga jau trečioji karta, kuri auklėjama be diržo. Švedija tokį įstatymą priėmė 1979 m.
Tuo tarpu Lietuvoje tradiciškai susiklostęs požiūris į vaiką, kaip į socialinės paramos gavėją. Jis identifikuojamas kaip tėvų nuosavybė. Be to, yra savaip interpretuojama tėvų teisė vaiką auklėti pagal savo įsitikinimus ir pamirštama konstitucinė tėvų teisė ir pareiga auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“, - apie skirtingų šalių požiūrį į tėvų ir vaikų santykius kalbėjo R.Šalaševičiūtė.
Pasak ministrės, iki šiol neturime žeminančias bausmes apibrėžiančio įstatymo ir beržinė košė visuomenėje yra toleruojama.
„Šiaurės šalys reaguoja į potencialią grėsmę vaikams, tuo tarpu mes, pernelyg gerbdami šeimos privatumą ir tėvų savarankiškumą juos auklėjant, galime nepastebėti, kad vaikams daroma negrįžtama žala“, - svarstė ministrė.
Pasak jos, svetur su vaikais gyventi išvykstančios šeimos privalo gerbti juos priėmusios šalies teisę ir tradiciją. Ir šeimos gyvenime jomis vadovautis. Mūsų pareigūnai neturi teisinių galių įsikišti atvejais, kai užsienio valstybės tarnybos įvertina netinkamą tėvų elgesį su vaiku ir imasi savo šalyje nustatytų teisinių priemonių juos ginti.
Ministrė mano, kad būtina išsaugoti vaiko teisę į identiškumą, kurį gina Vaiko teisių konvencija. Vaikas, net ir netekęs galimybės gyventi savo šeimoje, įvaikintas arba paimtas globon, turi būti auklėjamas atsižvelgiant į jo etninę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą. Iš vaiko neturi būti atimta teisė su kitais savo grupės nariais naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją, kalbėti gimtąja kalba.
„Įvaikinimas kitoje šalyje pagal Konvencijos nuostatas laikomas tik kraštutine priemone ir taikomas tik tais atvejais, kai neįmanoma suteikti tinkamos priežiūros toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs.
Taigi siekiame, kad užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų globos klausimai būtų perduoti spręsti Lietuvos jurisdikcijai“, - sakė ministrė.
Ji tvirtino, kad Norvegijai iš Lietuvos pusės buvo siūloma pasirašyti tarpvalstybinį susitarimą, tačiau ši Šiaurės šalis laikosi pozicijos nepasirašinėti dvišalių susitarimų, nes jie įgautų diskriminacinį pobūdį dėl nevienodai taikomų sąlygų skirtingų tautų imigrantams.
Bylas perduoda Lietuvai
Skirtingą šalių požiūrį į vaikų auklėjimą akcentavo ir Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė.
„Lietuvoje įprasta drausminti vaikus taikant jiems fizines bausmes. Skandinavijos šalys, Jungtinė Karalystė, kurioje gyvena daug emigravusių lietuvių, jos nėra toleruojamos“, - pasakojo O.Tarvydienė.
Ji pažymėjo, kad tarnybai lengviau bendrauti su britais, nei skandinavais.
„Jungtinės Karalystės pareigūnai kreipiasi į atitinkamas tarnybas, prašydami pateikti informaciją, ar Lietuvoje yra vieno ar kito vaiko artimųjų, giminaičių, galinčių būti šio vaiko globėjais. Jeigu būna teigiamas atsakymas, jie prašo atlikti tų asmenų įvertinimą“, - sakė tarnybos vadovė.
Ji pasidžiaugė, kad britai ne patys ėmėsi spręsti globos klausimus, bet pastaruoju metu Lietuvos teismams perdavė net šešias tokias bylas.
Tarptautinio migracijos departamento duomenimis, šiuo metu Nnorvegijoje gyvena 55 tūkst. lietuvių imigrantų.
