Kartais apima koktumas. Tarsi persivalgius saldumynų ar riebaus maisto. Kada pamatai tuos tuntus sočių jaunų politikierių. Ar šiaip kokių įžymybių-garsenybių. Kaip jie smagiai pasivažinėja šarvuočiais ir pašaudo. Tie glotnūs skruostukai, nutepti maskuote. Tas akyse degantis noras pasirodyti, būti pastebėtiems.
Būti paplekšnotiems per petį kokio didžiūno. Ar kad portalai pagirtų. Visiems iškilmingai ištransliuojamos „brothers in arms” tipo asmenukės.
Buvo mada apsipilti vandeniu su ledukais ir pasirodyti labdaringais. Apsipylė, pasigyrė pasauliui ir užmiršo. Dabar mada pasirodyti patriotiškais. Rytoj bus dar kokia nors mada. Sezoniška, kaip koks gripas.
Nereikia būti tuo tikru kariuomenės kareivėliu, kuris kartais netyčia patenka į asmenukes. Nebūtina pamatyti to kareivėlio akyse pašaipą, kad suprastum – tai cirkas. Kai tikrai reikės, šių ponų nei ant šarvuočių, nei po jais nepamatysime. Juos staiga užgrius daugybė neatidėliotinų, svarbesnių darbų. Kaip užgriuvo 1940-siais.
Kokie būdavo paradai, kaip išdidžiai sukdavo valsus paradinėmis uniformomis pasidabinę didingi ponai karininkų ramovėje. Kokios kalbos. Ir be Vilniaus nenurimsim. Ir iki paskutinio lašo. Ir kariuomenė buvo moderni, daug didesnė. Su aviacija ir tankais. Prarydavusi ketvirtadalį biudžeto.
O kai reikėjo – ir be Vilniaus nurimom. Ir nepraliejom nei lašo. Ir neiššovėm nei karto. Išsilakstė visi. Pirmieji vėju išlėkė tie, kurie garsiausiai rėkavo apie Tėvynę.
Į miškus išėjo kovoti ir mirti tie, kurie nerėkavo. Paprasti valstiečiai ir moksleiviai. Mokytojai ir eiliniai kariai. Pagiriniai ir patvoriniai. Tarnautojai, samdiniai ir studentai. Tie, kurie rėkaujančių gyvenimo šventėje buvo žiūrovais.
Jie tiesiog gyveno šioje žemėje ir mylėjo šią šalį. Dažnai prieš valstybę ir paburnodavo. Griežtai uždraustais žiebtuvėliais papirosą neretai prisidegdavo. Ir nevalstybinės arielkos paragaudavo. Tačiau savo krauju ir kančia nuplovė tautos gėdą pasaulio akyse. Ir leido garbingai mums po pusės amžiaus išeiti su savo vėliavomis į savo gatves.
Pasakysit – dabar kiti laikai. Kita situacija. Mes visokie ten nariai ir kiti nariai nariams padės. Ir kad su patriotizmu jokių problemų, man tik pesimistiškai vaidenasi.
Duok dieve, kad taip būtų. Seniai taip netroškau klysti ir būti neteisus. Ir aš čia ne apie šarvuočius ar strategijas. Aš apie žmonių širdis. Apie jausmus, kurie suteikia galios eiti į mirtį. Ryžto stoti stipresnio priešo akivaizdon. Kautis iki galo, kai vilties laimėti nėra. Kare veikia ne negyvi ginklai, o žmonės.
Viską suprantu. Tačiau tas koktumo jausmas neapleidžia, nors tu ką. Patriotizmas yra meilė. Tikroji meilė yra tyli ir savimi nesididžiuoja. Apie ją nerėkiama ant kiekvieno kampo ir nesigiriama praeiviams.
Tokia meilė yra didžiausia jėga. Nes niekas negali priversti mylėti ar nemylėti. Ji paklūsta tik mirčiai. Ji įveikia viską ir atsilaiko prieš stipresnį ir baisų priešą.
Parodomoji meilė yra tik tuštumos kaukė. Ji negali įveikti nieko. Ją įveikia visi, kas tik netingi. Arba kas daugiau sumoka.
