Kita vertus, nesiruošiu dabar iškart pulti, dar nepasitaręs su Tavimi, skaitytojau, liaupsinti D.Grybauskaitės, visaip šūkalioti, kaip esą didžiuojuosi prezidente, kuri nepabūgo Kremliaus tironų ir t.t. Visų pirma noriu atkreipti dėmesį į tai, kad pasakyti tiesą neretai yra nepaprastai sunku.
Prisimink pats, kaip ne kartą mintyse režisavai savo veiksmus, kad esą pamatęs neprietelių išdroši visą tiesą apie jį, o susitikęs – net prisivertei išspausti gailią šypsenėlę. Tačiau mes suprantame, be visa ko kito, kad taip neprincipingai pasielgei aną kartą ne dėl to, kad kažko pabūgai, o tik todėl, kad netikėtai suvokei, jog sakyti nemalonią tiesą ne mintyse, o realiu laiku yra labai nemalonu visų pirma pačiam sakančiajam. Tačiau mūsų prezidentė vis tik prisivertė ir pasakė, nenutylėdama nieko. Negaliu pergirti Lietuvos prezidentės dėl to, kad ji, dar kartą įspėdama apie mirtiną pavojų, atliko savo būtinąją pareigą, kaip ją be didelių fanfarų savo ruožtu atlieka dažnas Lietuvos pilietis, sąžiningai plušantis savo darbo vietoje.
Štai ir kitas komentatorius, maskva-numatyti-nesunku.htm"="">maskva-numatyti-nesunku.htm"" target="_blank">kalbėdamas apie Rusiją, atkreipia dėmesį į tai, kad didėja ir prislegia mus nutylėtų žodžių našta, vis labiau nejaukiai spengia tyla. Savo ruožtu D.Grybauskaitė pasakė tai, ką privalėjo pasakyti, tokiu būdu nuskaidrindama priplėkusią erdvę arba, jeigu norite, praverdama langą į gryną orą,- iškiškite galvą ir jūs.
Kitaip tariant, D.Grybauskaitė neturėjo nė mažiausios teisės kažko nutylėti, gerai suprantant paprastą faktą, kad Rusijai pasisekus įgyvendinti savo agresijos planus Ukrainoje, kita auka būsime mes patys, nelikus abejonių dėl to, jog Ukrainoje dabar sprendžiasi mūsų išlikimo, fizine ir metafizine to žodžio reikšme, klausimas. Kažkas mūsuose dar apsimeta, kad to nesupranta, tačiau nekaltinkime D.Grybauskaitės, jog nepanoro kaip kiti apsimesti arba kišti galvą į smėlį. Įvertinus situacijos sudėtingumą, galima pastebėti dar ir tai, kad prezidentė pasakė tik tiek, kiek reikėjo, nieko daugiau, išliko korektiška tiek, kiek tokioje situacijoje įmanoma būti korektišku. Lietuvos prezidentė būtų buvusi nekorektiška, jeigu būtų sakiusi, kad rusų tauta pasižymi vagies mentalitetu, yra linkusi pasisavinti tai, kas padėta ne vietoje, lengvai prieinama. Tačiau prezidentė to nepasakė, net neužsiminė apie tai, o toks nutylėjimas yra labai iškalbingas.
Kita vertus, čia tuoj pat iškyla kitas klausimas - ar pati Lietuvos valstybė yra taip gerai „padėta“, kaip turėtų būti, ar, pavyzdžiui, nekelia pavojaus nacionaliniam saugumui tai, kad čia, pasirodo, galima vogi nebaudžiamam, jeigu tavo brolis užima aukštą postą Generalinėje prokuratūroje? Kaip visi jau gerai suprantame, lengviausiu grobiu tampa būtent korupcijos vėžio pažeistos valstybės. Ar Lietuvos prezidentė yra linkusi toleruoti ir toliau tokį agresyvų nepotizmą?
Rusijos pavadinimas teroristine valstybe yra ne tik lakoniškas, gerai įsimenamas, bet ir tikslus konceptualiąja prasme. Sakydami, kad Rusija prieš savo kaimynus pradeda hibridinių karų epochą, iš dalies įvertiname naujai susiklosčiusią situaciją, bet iš dalies iššūkių ekstraordinarumą tokiu pasakymu ir užmaskuojame: esą karas nėra koks nors naujas išradimas valstybių tarpusavio santykiuose, dabar keičiasi tik karų pobūdis.
Savo ruožtu teroristinės valstybės statuso pamatavimas Rusijai leidžia daug greičiau ir efektyviau įvertinti tai, su kuo iš tiesų turime reikalą, atpažinti Putino Rusijos veiksmų nusikalstamą pobūdį, ypatingą jų brutalumą. Iš to seka, kad reikėtų siekti, jog toks Rusijos apibrėžimas vis garsiau pradėtų skambėti tarptautiniuose forumuose, o po to įgytų didesnio ar mažesnio laipsnio teisinį pagrindą.
Kaip visiems gerai žinoma, Sovietų Sąjunga rėmė terorizmą pasauliniu mastu, veisė visokias raudonąsias brigadas, padėjo išplisti pasaulyje terorizmo užkratui iš Artimųjų rytų, ne kartą bandant tokiu būdu įtvirtinti savo interesus. Nežiūrint visko, čia tarsi dar buvo bandoma išsaugoti kažką panašaus į respektabilumą, neretai traukiant granatas iš ugnies svetimomis rankomis.
Dabartinės Rusijos mutacijos yra dar baisesnės, nes V.Putino režimo valstybė tampa savotišku terorizmo superetalonu, pasaulio teroristu Nr. 1, savo resursais ir užmojais, o taip pat beprotybės ištekliais pranokstančiu ankstesnes terorizmo apraiškas, kaip didelė valstybė turi galimybę pranokti saujelę sąmokslininkų, tačiau kaip ir pastarieji vis labiau tapdama užribio veikėja.
