Štai ir Kremliaus korikas veja Ukrainai virvę, su kuria galų gale
pasismaugs pats. Šis istorijos etapas likviduos paskutines Antrojo
pasaulinio karo pasekmes ir suardys ant kreivų pamatų mūrytą imperiją.
Tai griūties atomazga, baigiamieji akordai tų reformų, kuriomis
M.Gorbačiovas 1985 metais pradėjo gelbėti bolševikų valstybę, kuri iš
esmės jau nebegalėjo gyvuoti. Tačiau atrodo, kad subyrėti lemta ne tik
šiai imperijai, bet ir jos branduoliui, lipdytam daugelį amžių.
Supratęs, kas vyksta, M.Gorbačiovas dar mėgino viską užgniaužti.
Desantininkų kastuvėliais Tbilisyje, automatais ir tankais Vilniuje.
Tačiau istorijos ratas sukosi vis greičiau, o 1991 m. rugpjūtį pučistai
drebančiomis rankomis palaidojo bolševikų imperijos mumiją. Kaip su
ašara akyje vėliau pasakys V.Putinas, tai buvo didžiausia geopolitinė XX
a. drama. Taip kalbėdamas jis nežinojo, kokia drama laukia jo paties
klikos.
Nenutuokia ir dabar, nors artėjančios griūties ženklai akivaizdūs.
Kas buvo anksčiau, nutiks ir vėl. Užsėdęs ugnikalnį išsiveržimo
nesustabdysi. Net jeigu užpakalis milžiniškas, o šūkiai apie
„Rusijos pasaulio“ galybę primena skęstančio laivo įgulos balsus.
„Žiedų valdovo“ trilogiją rašydamas britas J.R.R.Tolkienas Tamsos
valdovo karalystę neatsitiktinai įkurdino Rytuose. Dabar Rusija vėl
panaši į Mordorą – grėsmingą gaivalą, kaupiantį jėgas ir laukiantį
puolimo valandos. Garsiojoje trilogijoje pragaro imperiją nušluoja
žmonės ir gerosios mitinės būtybės.
Tačiau V.Putino Mordoras – ne fantazija, o reali grėsmė, kurią išskaidyti teks patiems rusams. Ukrainiečių ir kitų gerų žmonių padedamiems.
Bet ar tai iš viso įmanoma? Juk Rusija – galybė, išsidriekusi per 11
laiko juostų, grasinanti pasauliui 1700 branduolinių galvučių, šimtais
tūkstančių karių ir milijonais rezervistų! Kremlius sako, kad Ukrainą
užimtų per dvi savaites. Esą neužtruktų ir žygiuodami iki Vilniaus. O
užgrobę Baltijos šalis iškart vienu smūgiu sugriautų visą NATO, jei
Vakarai sustingtų paralyžiuoti baimės. Dėl tų pačių atominių bombų,
apie kurias vis dažniau bravūriškai užsimena Maskva.
Tai pokerio lošėjo blefas, bet kas norės rizikuoti, kai tokie
statymai? Bet, nori nenori, rizikuoti teks. Nes Ukrainoje kariaujama
dėl visos Europos ateities. Vakarų sostinės pagaliau suprato:
V.Putinas – ne draugas ir net ne taikos derybų partneris. Tai
priešas, kuris prieš taikos derybas į stalą įsmeigia peilį.
Tai pripažinus lieka įvardyti bendros kovos tikslą: nusikaltėlių
režimas turi žlugti. O po to susitarti, kaip to bus siekiama.
Agresorius bet kuriuo atveju susimaus, tačiau kai kurie žlugimo proceso
etapai gali būti ganėtinai skaudūs ne tik Rusijai.
Daugėja ženklų, kad tokie scenarijai jau rašomi abipus Atlanto. Tai
liudija ir kažką iš NATO partnerių nugirdusios mūsų prezidentės aukštų
tonų retorika. Vašingtone į valdžią grįžta respublikonai, o iš įtakingų
veikėjų lūpų vis garsiau skamba raginimai tiekti ginklus Ukrainos
kovotojams. Ką visa tai reiškia Rusijai, nesunku suvokti. V.Putinas
netrukus pašonėje turės tai, kas kadaise jau nušlavė jo pirmtakus.
Okupavusi visą Ukrainą Rusija gautų didžiulę apgriautą teritoriją su 35
milijonais piktų, alkanų žmonių ir šimtais tūkstančių gerai ginkluotų
partizanų. Ši iš esmės žlugusi valstybė siurbtų sankcijų ir pigių
žaliavų jau nususintą Rusijos ekonomiką. Šimtai ar tūkstančiai rusų
karių į namus grįžtų cinkuotuose karstuose su užrašu „Krovinys 200“.
Nuspaudęs stabdžius, nors tai menkai tikėtina, ir įšaldęs agresiją,
Kremlius sulauktų kontrpuolimo ir netektų Rytų Ukrainos. O kai
ukrainiečiai grįžtų atsiimti Krymo, V.Putinas, nuvylęs gaivalą, kurį
pats sutelkė, būtų žiauriai nubaustas.
Karas – ne tik tautos tragedija, tai – dažnai ir režimo saulėlydis.
Jo griebiasi tironai, įtikėję, kad šlovinga pergalė suvienys tautą,
suteiks nacionalinio pasididžiavimo jausmą, nes kuo nors kitu didžiuotis
neišeina. Pasirodo, primityvios schemos rusų sąmonę veikia ir XXI
amžiuje.
Juk dar gyvi Afganistano karo veteranai, kurie prisimena, kaip ten
viskas prasidėjo ir kuo baigėsi. Nusikalstama valstybinė afera buvo
vienas bandymų gelbėti merdinčią sovietų imperiją, tačiau tik
paskatino griūtį.
Tos invazijos sumanytojai aklai kartojo pirmtakų klaidas. 1904 m. caro
užsienio reikalų ministras įtikino pradėti karą prieš Japoniją, kad
„visam pasauliui“ būtų parodyta Rusijos didybė ir užgniaužtos
revoliucinės nuotaikos. Maskva karą pralaimėjo, ministras buvo
nužudytas, revoliucijos sustabdyti nepavyko.
Pirmasis pasaulinis karas, iš kurio tiek daug tikėjosi tuomečiai
Rusijos valdovai, atsigręžė prieš juos pačius, subrandino dar vieną
perversmą ir į valdžią atvedė bolševikus.
Dabar istorija vėl kartojasi. Galima numatyti net laikotarpį – apie
2020 m. Tyrimų centro „Stratfor“ strategas G.Friedmanas dar 2009-aisiais
knygoje „Kiti 100 metų“ stebėtinai tiksliai numatė agresijos prieš
Ukrainą laiką – 2014 m.
Ten taip pat rašoma, kad po Ukrainos Maskva susitelks į Baltijos
šalis, bet praryti jų neleis kieta JAV pozicija. Prasidės įtemptas
naujo šaltojo karo laikotarpis, kuris išsekins Rusijos išteklius ir
valstybė subyrės, kaip jau nutiko 1917 ir 1991 metais.