Štai ir Kremliaus korikas veja Ukrainai virvę, su kuria galų gale pasismaugs pats. Šis istorijos etapas likviduos paskutines Antrojo pasaulinio karo pasekmes ir suardys ant kreivų pamatų mūrytą imperiją.
Tai griūties atomazga, baigiamieji akordai tų reformų, kuriomis M.Gorbačiovas 1985 metais pradėjo gelbėti bolševikų valstybę, kuri iš esmės jau nebegalėjo gyvuoti. Tačiau atrodo, kad subyrėti lemta ne tik šiai imperijai, bet ir jos branduoliui, lipdytam daugelį amžių.
Supratęs, kas vyksta, M.Gorbačiovas dar mėgino viską užgniaužti. Desantininkų kastuvėliais Tbilisyje, automatais ir tankais Vilniuje. Tačiau istorijos ratas sukosi vis greičiau, o 1991 m. rugpjūtį pučistai drebančiomis rankomis palaidojo bolševikų imperijos mumiją. Kaip su ašara akyje vėliau pasakys V.Putinas, tai buvo didžiausia geopolitinė XX a. drama. Taip kalbėdamas jis nežinojo, kokia drama laukia jo paties klikos.
Nenutuokia ir dabar, nors artėjančios griūties ženklai akivaizdūs. Kas buvo anksčiau, nutiks ir vėl. Užsėdęs ugnikalnį išsiveržimo nesustabdysi. Net jeigu užpakalis milžiniškas, o šūkiai apie „Rusijos pasaulio“ galybę primena skęstančio laivo įgulos balsus.
„Žiedų valdovo“ trilogiją rašydamas britas J.R.R.Tolkienas Tamsos valdovo karalystę neatsitiktinai įkurdino Rytuose. Dabar Rusija vėl panaši į Mordorą – grėsmingą gaivalą, kaupiantį jėgas ir laukiantį puolimo valandos. Garsiojoje trilogijoje pragaro imperiją nušluoja žmonės ir gerosios mitinės būtybės.
Tačiau V.Putino Mordoras – ne fantazija, o reali grėsmė, kurią išskaidyti teks patiems rusams. Ukrainiečių ir kitų gerų žmonių padedamiems.
Bet ar tai iš viso įmanoma? Juk Rusija – galybė, išsidriekusi per 11 laiko juostų, grasinanti pasauliui 1700 branduolinių galvučių, šimtais tūkstančių karių ir milijonais rezervistų! Kremlius sako, kad Ukrainą užimtų per dvi savaites. Esą neužtruktų ir žygiuodami iki Vilniaus. O užgrobę Baltijos šalis iškart vienu smūgiu sugriautų visą NATO, jei Vakarai sustingtų paralyžiuoti baimės. Dėl tų pačių atominių bombų, apie kurias vis dažniau bravūriškai užsimena Maskva.
Tai pokerio lošėjo blefas, bet kas norės rizikuoti, kai tokie statymai? Bet, nori nenori, rizikuoti teks. Nes Ukrainoje kariaujama dėl visos Europos ateities. Vakarų sostinės pagaliau suprato: V.Putinas – ne draugas ir net ne taikos derybų partneris. Tai priešas, kuris prieš taikos derybas į stalą įsmeigia peilį.
Tai pripažinus lieka įvardyti bendros kovos tikslą: nusikaltėlių režimas turi žlugti. O po to susitarti, kaip to bus siekiama. Agresorius bet kuriuo atveju susimaus, tačiau kai kurie žlugimo proceso etapai gali būti ganėtinai skaudūs ne tik Rusijai.
Daugėja ženklų, kad tokie scenarijai jau rašomi abipus Atlanto. Tai liudija ir kažką iš NATO partnerių nugirdusios mūsų prezidentės aukštų tonų retorika. Vašingtone į valdžią grįžta respublikonai, o iš įtakingų veikėjų lūpų vis garsiau skamba raginimai tiekti ginklus Ukrainos kovotojams. Ką visa tai reiškia Rusijai, nesunku suvokti. V.Putinas netrukus pašonėje turės tai, kas kadaise jau nušlavė jo pirmtakus.
Okupavusi visą Ukrainą Rusija gautų didžiulę apgriautą teritoriją su 35 milijonais piktų, alkanų žmonių ir šimtais tūkstančių gerai ginkluotų partizanų. Ši iš esmės žlugusi valstybė siurbtų sankcijų ir pigių žaliavų jau nususintą Rusijos ekonomiką. Šimtai ar tūkstančiai rusų karių į namus grįžtų cinkuotuose karstuose su užrašu „Krovinys 200“.
Nuspaudęs stabdžius, nors tai menkai tikėtina, ir įšaldęs agresiją, Kremlius sulauktų kontrpuolimo ir netektų Rytų Ukrainos. O kai ukrainiečiai grįžtų atsiimti Krymo, V.Putinas, nuvylęs gaivalą, kurį pats sutelkė, būtų žiauriai nubaustas.
Karas – ne tik tautos tragedija, tai – dažnai ir režimo saulėlydis. Jo griebiasi tironai, įtikėję, kad šlovinga pergalė suvienys tautą, suteiks nacionalinio pasididžiavimo jausmą, nes kuo nors kitu didžiuotis neišeina. Pasirodo, primityvios schemos rusų sąmonę veikia ir XXI amžiuje.
Juk dar gyvi Afganistano karo veteranai, kurie prisimena, kaip ten viskas prasidėjo ir kuo baigėsi. Nusikalstama valstybinė afera buvo vienas bandymų gelbėti merdinčią sovietų imperiją, tačiau tik paskatino griūtį.
Tos invazijos sumanytojai aklai kartojo pirmtakų klaidas. 1904 m. caro užsienio reikalų ministras įtikino pradėti karą prieš Japoniją, kad „visam pasauliui“ būtų parodyta Rusijos didybė ir užgniaužtos revoliucinės nuotaikos. Maskva karą pralaimėjo, ministras buvo nužudytas, revoliucijos sustabdyti nepavyko.
Pirmasis pasaulinis karas, iš kurio tiek daug tikėjosi tuomečiai Rusijos valdovai, atsigręžė prieš juos pačius, subrandino dar vieną perversmą ir į valdžią atvedė bolševikus.
Dabar istorija vėl kartojasi. Galima numatyti net laikotarpį – apie 2020 m. Tyrimų centro „Stratfor“ strategas G.Friedmanas dar 2009-aisiais knygoje „Kiti 100 metų“ stebėtinai tiksliai numatė agresijos prieš Ukrainą laiką – 2014 m.
Ten taip pat rašoma, kad po Ukrainos Maskva susitelks į Baltijos šalis, bet praryti jų neleis kieta JAV pozicija. Prasidės įtemptas naujo šaltojo karo laikotarpis, kuris išsekins Rusijos išteklius ir valstybė subyrės, kaip jau nutiko 1917 ir 1991 metais.
