Prieš septynias, kai tamsu ir šalta, užsimiegojęs vairuotojas snaudė prie vairo ir nepastebėjo persijungusios šviesoforo šviesos. Už jo laukė keli automobiliai, ir moteris viename jų – laukiančiame tiesiai už miegaliaus – nedrąsiai, švelniai, trumpai pyptelėjo, girdi, jau važiuok. Rodėsi, tai pačiai vairuotojai, kuri siuntė garsinį raginimą, buvo nesmagu, kad ji turi nutraukti ano vairuotojo snūduriavimą, įsiveržti į jo privačią erdvę ir taip sukelti jam nepatogumų. Tai buvo Skandinavijos, ne buvusios Sovietų Sąjungos erdvės vaizdas.
Eidamas per tiltą, o paskui pro apgriuvusius Sporto rūmus (kad jau kas nors juos nacionalizuotų kuo greičiau ir sutvarkytų, o tai gėda nuo žmonių), mąsčiau, kaip pasikeitė mano Lietuva, kuri kažkada buvo visai kitokia.
Kokia ji buvo? Sunku net papasakoti: pavyzdžiui, aš, gavęs vairuotojo pažymėjimą Britanijoje (Lietuvoje jaunas būdamas nevairavau, nes kam vairuoti, kai buvo pigūs taksi ir nedideli atstumai), kažkada sakiau, kad nevairuosiu Lietuvoje niekada gyvenime, panašiai kaip Neapolyje arba Palerme.
Gyvenimas patvarkė kitaip: vairuoju gimtojoje šalyje kaip Dievas (aš žinau, skamba kaip pagyrios, bet taip yra – turiu lenktynininko pažymėjimą ir motociklininko šalmą), o pietų Italijoje ir Sicilijoje vietos vairuotojai, pamatę mano meistriškumą ir drąsą, tėkšdavo savo pažymėjimus ant žemės ir prisiekdavo, kad, kol gyvi bus, važinės dviračiais, nes mano meistriškumo jie niekada nepasieks.
Rimtai šnekant, šiandien net baisu prisiminti, kaip mūsų žmonės elgėsi keliuose ir apskritai viešosiose vietose dar visai neseniai. Vairavimas ir automobilio statymas, atrodantis taip, lyg vairuotojui kas būtų išpylęs ant šlaunies sieros rūgšties, buvo tik viena iš problemos dalių.
Po mūsų nedidelę šalį, kaip pasiutusios žiurkės, lakstė į žmones panašūs padarai – šiukšlinantys bet kur, neprilaikantys laukujų durų tam, kas eina į pastatą po jų, besigrūdantys be eilės.
Dabar viskas taip pasikeitė, kad tos piktybinės, iš sovietinių laikų užsilikusios senolės, žybsinčios egoizmu ir auksiniais dantimis, besigrūdančios prie gydytojo kabinetų be išankstinės registracijos („aš tik pasiklausti“), negalinčios palaukti savo laiko vaistinėse (nes užaugusios tvarte arba greta jo), jau net nebetrukdo gyvenimo – visi į jas žiūri, kaip į juokingus ir nepavojingus epochos reliktus, kaip Japonijoje yra irgi matomos tos agresyvios močiutės iš praeities, iškrentančios iš šalies elgesio konteksto. Jos – kaip Senamiesčio valkatos, aktoriai, kuriuos laiko miesto gatvėse dėl grožio ir atmosferos.
Net darbingo amžiaus socialinio dugno atstovai, vadinamieji marozai, šen bei ten šmirinėjantys, mat dėl kažkokių priežasčių neišvyko į užsienį, pasidarė reti, kaip benamiai šunys arba rusiški automobiliai. Atėjo laikas policijai tokius, nešinus mažais vyriškais rankinukais ir dėvinčius sportinio kostiumo kelnes su juodais smailianosiais batais, stabdyti ant gatvės ir klausti, kodėl jis ne darbo vietoje: jie arba turi vairuoti savo autotransportą, arba dirbti Airijoje ar Norvegijoje, o jei grįžo į Lietuvą atostogų, teparodo dokumentus, kuriam laikui grįžo, ar turi darbdavio suteiktą laisvą laiką ir kada ruošiasi vėl išvykti. Tvarka turi būti.
Saulėgrąžas lukštenantys arba alų gatvėje iš plastmasinės taros geriantys pasidarė taip retai užtinkami, kad juos pamatę, daugelis galvoja, kad čia tikriausiai filmuojamas koks nors TV serialas arba išsipildymo akcija, o ne tikri žmonės šitaip elgiasi.
Tai įrodo, kad geras, civilizuotas elgesys yra išmokstamas. Žmonės Lietuvoje per ketvirtį amžiaus, nors ir patys to nenorėtų pripažinti, išmoko elgtis kaip Vakaruose. Mes to nepastebim – dažniausiai tai mato atvykėliai iš Rusijos ar Baltarusijos, kurie būna šokiruoti, kad čia – kaip Švedijoje.
Vienintelis dalykas, kur vis dar susidaro įspūdis, kad Lietuva yra ne Vakarų dalis, o musių nutupėta valkatų ir buvusių kalinių bendruomenė kur nors prie Saratovo, yra interneto komentarai. Tai pūliuojanti piktžaizdė, primenanti infekcinės ligoninės kanalizaciją arba chirurginio skyriaus konteinerį išpjautiems organams ir augliams – ten dar nieko gero niekas nerado, ir net alkanos katės ir žiurkės ten neužeina, nes ir joms šlykštu.
Aš žinau, kad jiems nedaug liko: portalų skaitomumui jie nebeturi didelės įtakos, mat kuo toliau, tuo labiau ten rašo arba tik puspročiai apie žemės referendumą ir sąmokslus, arba Rusijos samdyti teršėjai, kurie kuo toliau, tuo labiau kone vieninteliai pildo erdvę, skirtą saviraiškai, savo šiukšlėmis.
Ir vienus, ir kitus skaito vis mažiau – labai laukiu, kada Lietuva, pasekusi didžiųjų Vakarų laikraščių ir vaizdo klipų svetainių pavyzdžiu, apskritai išjungs komentarus velniop arba pradės juos drakoniškai cenzūruoti, ir tada bus pasiektas dar vienas žingsnis kelyje į geresnę Lietuvą.
