Manau, kad tai svarbu ne tik S.Skverneliui, bet ir Lietuvai. Žinoma, su sąlyga , jeigu naujas veidas Lietuvos valdžioje savo aukštus reitingus panaudos ateities darbams, o ne tik sėdės valdžioje kėdėje ir įvairiomis viešųjų ryšių akcijomis stengsis išsaugoti reitingus. Ir dar sugebės nubrėžti takoskyrą tarp pareigūno su antpečiais ir ministerijos vadovo. Vidaus reikalų ministerijos sistema yra labai svarbi mūsų valstybėje, bet į šią sritį iki šiol partijos deleguodavo toli gražu ne pirmojo svarbumo asmenis, kurie greičiau turėjo užduotį, kaip tinkamai, taip pat ir partijos labui ,,įsisavinti“ didžiules Europos Sąjungos ( ES) lėšas, keliaujančias per šią ministeriją, nei sutvarkyti taip ministerijos mechanizmą, kad jis dirbtų be didesnių trikdžių. Asmeniui, kuris visą savo karjerą praleido, kaip statutinis pareigūnas, pastaroji užduotis gali būti pagal pečius, bet jis turi sugebėti jaustis kaip žuvis vandenyje ir valstybės politikos vandenyse.
Juk Vidaus reikalų ministerija, priešingai, nei galbūt mano kai kas Lietuvoje nėra tik policija ar pasienio tarnyba ir su ja susijusios organizacijos. Šis ministerijos vadovas atsako taip pat ir už visą mūsų valstybės tarnybą bei regioninę politiką, kas yra, deja, iki šiol Lietuvos achilo kulnas.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gyvenimas įvairiuose rajonuose ir miesteliuose eina savo vaga, o didžiuosiuose miestuose, ypač sostinėje – savo. Už didžiųjų miestų ribų stiprus jausmas, kad viskas valstybėje daroma tik šių miestų gyventojų interesams, o Lietuvos provincija užmiršta ir ji įdomi politikams tik prieš savivaldos rinkimus. Ten ir gyventojų saugumas nėra deramai užtikrinamas, o ką jau kalbėti apie nedarbo lygį, švietimą, sveikatos, socialinių paslaugų kokybę.
Žinoma, kiekvienai iš minėtų sričių kuruoti yra atskiros ministerijos, bet kažkieno rankose turi būti visa regioninė politika, kažkas turėtų nustatyti tos politikos gaires.
Panašiai reikia pasakyti ir apie valstybės tarnybą. Nusprendus paimti šios tarnybos modelį iš ispano eksperto rankų, ji buvo sukurta Lietuvoje, kaip tvirtovė. Tas, kas į ją patenka, nebūtinai dėl kompetencijos, bet taip pat ir per pažintis, ryšius, protekciją, gali ten būti tiek, kiek širdis geidžia, jeigu tik nepadaro jokio esminio pažeidimo. Tačiau ši sistema yra gerokai uždara nuo naujo, šviežio kraujo, jaunų žmonių, įgijusių žinių Lietuvos ar užsienio universitetuose. Ir net jauniems žmonėms ateinant taip pat, dažnai įsileidžia vėlgi tik tuos, kurie turi tvirtą partinį ar kokį kitokį užnugarį.
Iki šiol Lietuvos valstybės tarnyba niekaip negali perimti kitų teisinių demokratinių valstybių patyrimo, pagaliau Lietuvos verslo bendruomenės patyrimo, kad į pareigas, tiek karjeros sistemoje, tiek pagal politinio pasitikėjimo liniją galėtų patekti asmenys turintys žinių ir sugebėjimo, o ne ateinantys į jas pasėdėti ir čia mokytis dirbti.
O ką jau bekalbėti apie pačios Lietuvos policijos darbą. Kai žmogus yra Generalinis policijos komisaras jis visada gali pasakyti, kad politikai neleido iki galo atlikti visų būtinų darbų. Juk Lietuvoje, kaip ir turi būti teisinėje demokratinėje šalyje, asmenys su antpečiais, statutiniai pareigūnai atsakingi politikams.
Kai S.Skvernelis vadovavo policijai, Lietuvos žmonių pasitikėjimas šia institucija jau pakilo į dideles aukštumas ir pasiekė net 55 proc., bet tą pačią policiją vis dar drebina tiek didesnio, tiek mažesnio masto skandalai. Netgi žinia apie aukštus policijos ir naujojo vidaus reikalų ministro reitingus praktiškai sutapo su laikotarpiu, kai skelbiamas nuosprendis kai kuriems buvusiems policijos vadovams. Tačiau šie skandalai S.Skvernelio, kaip ir nelietė.
Žmonių akyse jis sugebėjo būti tarsi ir nuošalyje nuo visų nemalonių policijai įvykių. Nesvarbu, ar tai būtų aukštų policijos pareigūnų veikla garsiojoje Garliavos įvykių istorijoje, ar kokio nors neblaivaus policijos pareigūno elgesys kelyje, net ir tada, kai pasekmės tokio pasivažinėjimo tragiškos, ar atsainus policijos požiūris į vietos chuliganų smurtą kokiame nors Lietuvos miestelyje, kas tampa didžiule tų miestelių rykšte. Dabar naujajam vidaus reikalų ministrui reikės imtis visų panašių reikalų, kaip Vyriausybės nariui. Problemas įveikti daugiau galimybių, bet didesnė ir atsakomybė.
Visų šių darbų gali imtis tik žmogus, turintis didžiulį Lietuvos gyventojų pasitikėjimą ir nesižvalgantis į šonus, ar tie reitingai auga ir krenta. Pirmas veiksnys yra jau S. Skvernelio pusėje. Vos įtraukus į reitingų sąrašus, jis pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų balsavimą atsidūrė trečioje vietoje po prezidentės D. Grybauskaitės ir premjero A. Butkevičiaus.
Dabar reikės tik pažiūrėti, ar jis išvengs ne vienam, net ir aukščiausiojo rango politikui būdingos savybės vaikytis tik reitingų, ar, vis dėlto, atliks savo darbą, kaip ir priderėtų valstybės žmogui, atsisėdusiam vadovauti gerokai užleistai ankstesniųjų politikų ministerijai. Iki kitų Seimo rinkimų, kai gali keistis Vyriausybės sudėtis yra dar keli metai, bet ankstesnė praktika parodė, kad šiai ministerijai vadovaujantys politikai atsiduria savotiškoje ,,karštoje kėdėje“, todėl ne vienas iš jų paliko šią ministro vietą prieš tai, dar Vyriausybės kadencijai nesibaigus.
Norėčiau tikėti, kad toks likimas neištiktų šio ministro, jeigu jis realiai imtų dirbti. Lygiai taip pat noriu tikėti, kad jis išliks pakankamai nepriklausomas nuo galimo spaudimo partijos, kuri ir paskyrė į šias pareigas. Juk kai kurie šios partijos vadovai rodo ypatingą dėmesį klausimams, susijusiems su kontrabanda ir valstybės siena.
Bet yra, manyčiau, viena problema, apie kurią, matyt, turėjo pagalvoti žmonės paskyrę buvusį Policijos generalinį komisarą į šias pareigas. Pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Vidaus reikalų ministerijai, kuri, kaip jau minėjau, seniai nebėra tik policija, ėmė vadovauti generolas, statutinis pareigūnas, kas nėra būdinga teisinėms demokratinėms valstybėms. Nežinau, ar pagalvojo tie asmenys, ir tos jėgos valstybėje, įskaitant aukščiausią politinę valdžią, kurios iniciatyva, kaip suprantu S. Skvernelis ir buvo paskirtas į šias pareigas, kaip įveikti šią problemą, bet sprendimas, matyt, tikrai turėtų būti.
Jį reikėtų tikrai rasti, kad naujas vidaus reikalų ministras gerai jaustųsi ne tik Lietuvoje, kur turi tokį didžiulį Lietuvos žmonių palaikymą ir remiantis šiuo palaikymu, būtų pajėgus sudėlioti viską tvarkingai į lenteles savo vadovaujamoje sistemoje. Nemažiau svarbu, kad jis gerai jaustųsi ir tarp savo partnerių, kitų ES valstybių vidaus reikalų ministrų, civilių politikų.
