Sakysite, jog normaliame pasaulyje tai neįmanoma. Bet juk Lietuvoje nuolat bandoma tai padaryti.
Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo poste Ž.Plytniką pakeitusi D.Vilytė pritarė, kad viešieji pirkimai turi vykti atsižvelgiant į efektyvumo, o ne į mažiausios kainos kriterijų. Tačiau reikia pakeisti nemažai teisės aktų, kad tokie norai taptų realybe.
Mūsų šalyje viešiesiems pirkimams kasmet išleidžiama milijardai litų. Bet kol kas Lietuvoje konkursus dažniausiai laimi tie, kurie apsiima darbuotis pigiausiai. Neretai peržengiamos net sveiko proto ribos.
Dėl to pavojaus varpais jau ėmė skambinti netgi Valstybinė maisto ir veterinarijos priežiūros tarnyba. Jos vadovo J.Miliaus teigimu, būtent dėl konkursų sąlygų, kuriose daugiausia dėmesio skiriama ne maisto kokybei, o jo kainai, mūsų šalies mokyklose bei darželiuose neretai gaminami toli gražu ne kokybiški ir vaikams tinkantys patiekalai.
Dėl tokios padėties stebėjosi ne tik tolimesnių šalių, bet ir Baltijos valstybių atitinkamų institucijų atstovai. Jiems nesuvokiama: negi Lietuva tokia skurdi, kad rizikuotų savo atžalų sveikata?
Vaikų maitinimo konkursus rengiančios savivaldybės turi teisę sąlygose maisto kokybę nurodyti kaip svarbiausią reikalavimą. Moralės požiūriu netgi privalo. Tačiau moralę labai dažnai nusveria finansinė dalis.
Todėl dažnai pasitaiko absurdiškų situacijų: tarpusavyje konkuruojantys maisto tiekėjai apsiima patiekalus gaminti už dyką, o pinigus imti tik už žaliavas. Tarsi jiems nereikėtų mokėti atlyginimų virėjams ir konditerininkams, nėra jokių išlaidų elektrai, dujoms ar vandeniui.
Aišku, kad sąnaudų yra. Ir tikrai nemenkų. O kaip jas padengti, kai savo teikiamas paslaugas konkurso laimėtojas įvertino nuliu? Savaime suprantama, taupant.
Kai daromos tokios machinacijos, nėra ko stebėtis, kad net ketvirtadalyje šalies mokyklų tiekiamas maistas neatitinka nustatytos energinės vertės.
Maža to, kad būtų pigiau ir sočiau, virėjai bei kepėjai nepagaili įvairių priedų: saldiklių, dažiklių, konservantų, mononatrio glutamato, druskos, sveikatai pavojingų transizomerų.
Paradoksalu: vienos institucijos skalambija apie vis prastėjančią moksleivių sveikatos būklę, o kitos užsimerkusios nė piršto nepajudina, kad ji būtų bent šiek tiek geresnė.
Naivu manyti, jog tokia tvarka egzistuoja tik perkant vaikų maitinimo paslaugas. Įstatymų leidėjų valia mažiausios kainos diktatūra įsikerojusi daug kur.
Antai Ukmergės rajono savivaldybės skelbtą konkursą atnaujinti Želvos ir Veprių vidurines mokyklas laimėjo mažiausiai užsiplėšusi bendrovė iš Klaipėdos.
Šių metų rugsėjo 1-ąją pastatai jau turėjo būti apdengti naujais stogais ir apšiltinti. Tačiau statybininkai iki to termino nenuveikė nė pusės darbų.
Ta pati uostamiesčio bendrovė iki šių metų pabaigos užsimojo už pusantro milijono litų sutvarkyti Širvintų viešosios bibliotekos ir kultūros centro pastatą. Tačiau spalio mėnesį darbai čia net nebuvo pradėti.
Būna ir taip, kad sunkiai protu suvokiamas mažas kainas nurodę statybininkai dažnai bankrutuoja pusiaukelėje. Taip nutiko Gargžduose gatves tvarkiusiai įmonei, kuri įpusėjo projektą, susišlavė daugiau nei milijoną litų ir pasiskelbė esanti nemoki.
Bankrutavo ir už dešimteriopai didesnę sumą Telšių stadioną bandžiusi sutvarkyti įmonė, kuri konkursą laimėjo būtent dėl pasiūlytos mažiausios kainos.
Reikia pripažinti, kad tokių nesėkmių pasitaiko ne tik Lietuvoje. Antai per Lenkijos savivaldybių rinkimus ėmė strigti balsų skaičiuotojų informacinės sistemos.
Paaiškėjo, kad jos įrengtos remiantis būtent mažiausios kainos kriterijumi. Kilo toks skandalas, kad net girdėti reikalavimų pakartoti rinkimus.
Europos Parlamentas jau anksčiau sukūrė naujas viešųjų pirkimų taisykles. Pagal jas pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į ekonominiu požiūriu naudingiausius pasiūlymus. Žinoma, darbų kaina ir pagal europinę rezoliuciją nėra paskutinėje vietoje, tačiau ir nebe pirmojoje.
Pavyzdžiui, numatyta, kad tikrąją darbų vertę turėtų lemti kokybės, aplinkosaugos reikalavimai, eksploatavimo išlaidos, netgi estetinės savybės.
Tačiau visa tai bus privaloma tik nuo 2016 metų. Iki to laiko Lietuva turės perkelti ES normas į savo teisės bazę.
Bet matant, kas šiuo metu dedasi mūsų viešųjų pirkimų fronte, tai būtina padaryti kaip įmanoma anksčiau.
Juk tokie pokyčiai gerokai sumažintų ir šešėlinės ekonomikos galias. Mat vieša paslaptis, kad pigiausiai apsiimančiose dirbti įmonėse darbuotojams oficialiai neretai mokamas minimalus ar vos didesnis atlyginimas. Likusi dalis atlygio keliauja vokeliuose.
Nenormalu, kad viena ranka su šešėliu kovojanti valstybė kita jį skatina nustačiusi tokias viešųjų pirkimų sąlygas.
Sakoma, kad šykštus moka dusyk. Šiuo atveju mažiausia kaina gali atsieiti kelis kartus daugiau: mažiau atitenka mokesčių, o pats produktas – labai abejotinos kokybės.
