Tuo pat metu politikai susirūpino, kaip Lietuvą ištraukti iš negarbingos pirmosios pozicijos ES pagal kalinių skaičių tūkstančiui gyventojų. Dabar mūsų šalyje kali per 9 tūkst. asmenų. Prieš porą metų jų buvo tūkstančiu daugiau. Europoje pagal šį rodiklį Lietuvą lenkia tik Rusija, Azerbaidžanas ir Baltarusija.
Mūsų šalyje nusikalstamumo lygis nėra aukštesnis nei, pavyzdžiui, Rumunijoje. Pas mus daugiau kalinių ne todėl, kad už grotų sutupdomi visi nusikaltėliai. Svarbiausia priežastis – Lietuvoje kalinimo bausmės taikomos net ir už palyginti nesunkius nusikaltimus.
Apie tai seniai kalba ir politikai, ir teisininkai. Dabar Seimui jau pateiktos ir konkrečios Baudžiamojo kodekso (BK) pataisos, kuriomis švelninama bausmių sistema, numatoma galimybė nusikaltusį asmenį, užuot pasiuntus už grotų, bausti bauda, areštu ar lygtiniu laisvės apribojimu.
Šios BK pataisos būtų taikomos finansinius nusikaltimus padariusiems asmenims – net ir už didelės vertės svetimo turto vagystę, pasisavinimą ar iššvaistymą, kultūrinės reikšmės vertybių vagystę, už didelio masto sukčiavimą.
Dabar teismai taip nusikaltusius asmenis gali įkalinti iki 7, 8 ar net 10 metų. Viršutinės bausmės ribos siūloma nekeisti ir dabar.
Bet teismui bus suteikta galimybė ir visai nesodinti už grotų, o iki šiol BK numatė tik realaus kalinimo bausmes.
Akivaizdu, kad pradėjus plačiau taikyti alternatyvias įkalinimui bausmes už finansinius nusikaltimus kalinių skaičius Lietuvoje sumažėtų. Turbūt tai humaniškas požiūris. Tik ar teisingas?
Teisininkai teigia, kad įkalinti būtina tik tuos asmenis, kurie kelia visuomenei pavojų. Be abejo, tai svarbiausias bausmės tikslas. Kartu siekiama, kad bausmę kalinimo įstaigoje atlikęs asmuo išeitų į laisvę jau supratęs savo klaidas ir daugiau nenusikalstų.
Tačiau realybė visiškai kitokia – dauguma iš kalėjimų išėjusių asmenų po kurio laiko vėl į juos sugrįžta, pasitaiko, kad ir daug kartų.
Ką tai rodo? Pirmiausia kalėjimas žmogaus moralės nepagerina. Tai savotiškas nusikalstamumo universitetas. Ypač jauni asmenys, kuriuos nusikalsti dažnai pastūmėja asociali aplinka, susidūrę su didelę kriminalinę patirtį turinčiais, bet už grotų autoritetais laikomais nusikaltėliais, tik mokosi nepaisyti įstatymo.
Blogiausia, kad Lietuvoje nesukurta veiksminga išėjusių į laisvę asmenų integravimo į visuomenę sistema.
Tyrimai rodo, kad atlikę bausmę žmonės daug rečiau vėl atsiduria už grotų, jei gali grįžti į normalią šeimą. Bet dažnai išėję iš kalėjimo jie neturi kur gyventi, niekas jų nenori priimti į darbą ir jiems telieka šlietis prie kalėjusių bendrų.
Tai vis argumentai, kodėl geriau iškart nesodinti nesunkiai nusikaltusio asmens į kalėjimą.
Vis dėlto vargu ar galima laikyti nesunkiai nusikaltusiu didžiulės vertės turtą pagrobusį aferistą ar žmones apgavusį sukčių. Gal jis laisvėje ir nekels visuomenei fizinės grėsmės, nes turbūt neplėšikaus su peiliu rankoje tamsiuose skersgatviuose, bet gali vėl kėsintis į žmonių ar valstybės turtą.
Siūlomos BK pataisos teoriškai ir neturėtų sudaryti sąlygų išvengti kalėjimo rimtiems aferistams ar sukčiams – teisėjams paliekama teisė sodinti juos už grotų. Nuo įkalinimo būtų atleidžiami tik asmenys, kurių nusikaltimai nėra piktybiniai, aptikus švelninamųjų aplinkybių.
Regis, tikrai netikslinga laikyti tokį asmenį už grotų, kai vien jam išlaikyti valstybei per dieną tenka skirti 50–60 litų, neskaitant išlaidų kalėjimų priežiūrai ir apsaugai. Daug racionaliau priversti jį sumokėti iki 195 tūkst. litų galinčią siekti baudą. Be to, žalą greičiau gali atlyginti laisvę išsaugojęs dirbantis žmogus nei įkalintas.
Bet Lietuvoje dažnai nebūna efektyvūs sumanymai, kurie kitose šalyse sėkmingai įdiegiami. Šiuo atveju daug kas priklausys nuo teisėjų profesionalumo ir sąžiningumo.
Visuomenę ir dabar piktina, kai net pagarsėję aferistai ar kontrabandos karaliai metų metus niekaip nenuteisiami. O kas būtų, jei milijonus žarstančius sukčius teisėjas nubaustų tik bauda? Garantijų, kad taip neatsitiks, nėra.
Dar gerokai mažesnė tikimybė, kad duos naudos kitas Seime svarstomas projektas. Siūloma atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės alkoholizmu, narkomanija bei toksikomanija sergantį ir dėl šios priklausomybės nusikaltusį asmenį už neatsargų arba nesunkų ir apysunkį tyčinį nusikaltimą, jei jis įsipareigoja gydytis.
Šios priklausomybės paprastai visame pasaulyje laikomos ne lengvinamąja, o sunkinamąja aplinkybe. Apversti šį teisės principą Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisija sumanė ne iš gero gyvenimo – alkoholikų ir narkomanų Lietuvos kalėjimuose neįmanoma gydyti.
Vis dėlto sumanymas atrodo labai prieštaringas. Juk kiekvienas alkoholikas ir narkomanas nesunkiai prisieks teismui gydytis, daugiau niekada nebevartoti kvaišalų ir svaigalų, kad tik būtų paleistas į laisvę.
Žinoma, ne išeitis ir nieko nekeisti bausmių sistemoje, bijant, kad naujovėmis bus piktnaudžiaujama. Todėl būtini patikimi teisiniai saugikliai, kad nebūtų sukompromituotos net naudingos idėjos, kaip neretai atsitinka Lietuvoje.
