Atsisakius nuo kitų metų pradžios naikinti pridėtinės vertės mokesčio lengvatą šildymui, bet 5 proc. didinant algas biudžetinių įstaigų darbuotojams, o „darbiečiams“ reikalaujant kitąmet dar bent 100 litų kilstelėti minimalią mėnesio algą, biudžeto išlaidos didės.
Prisiminta sena, tik realiai sunkiai įgyvendinama idėja papildomų pajamų ieškoti mažinant šešėlį. Taip pat siūloma labiau, nei numačiusi Vyriausybė, didinti akcizus tabakui ir alkoholiui, parduoti dalį valstybės turto, numatyti didesnes valstybinių įmonių pelno įmokas.
Tradiciškai politikai siūlo sutaupyti pinigų ir mažinant valstybės valdymo išlaidas. Premjeras A.Butkevičius įpareigojo ministrus siūlyti, kiek jų valdomos įstaigos galėtų sumažinti etatų. Tačiau Vyriausybė kol kas priėmė tik formalų protokolinį sprendimą, kad bus analizuojama situacija, o išvados pateiktos kitąmet.
Bet, ko gero, išeis kaip visada – biurokratinis aparatas žodžiais bus mažinamas, o realiai plėsis. Antai pernai viešajame sektoriuje dirbo 838 darbuotojais daugiau nei užpernai, nors gyventojų skaičius Lietuvoje vis mažėja.
Biurokratinę naštą sumažinti žadėjusi ankstesnioji Vyriausybė įkūrė net specialią komisiją, suteikusi jai skambų Saulėlydžio vardą.
Tačiau saulėlydžio sulaukė ne išpūstas valdymo aparatas, o pati komisija – jau mažiau nei po metų pasitraukė didelė dalis jos narių, nes nematė prasmės toliau kurti smėlio pilis primenančių valdininkų mažinimo planų, kurie tik gulė į ministerijų stalčius.
Mažinti valdymo išlaidas žada ir dabartinė valdžia, tik kalbama ne apie valdininkų saulėlydį, o apie valstybės įstaigų konsolidaciją. Vyriausybė įkūrė Viešojo valdymo tobulinimo komisiją, o ministerijos sudarė grupes, kurios vis rengia siūlymus jungti daugiau nei 60 valdymo institucijų, sumažinant jų skaičių maždaug perpus.
Tai abstraktūs ateities planai. O šiomis dienomis priimtas konkretus sprendimas nuo kitų metų liepos 1-osios atkurti 2010 metais panaikintą Tautinių mažumų departamentą rodo, kad einama priešinga kryptimi.
Ankstesnė Vyriausybė, likviduodama Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, jo funkcijas perdavė daugiausia Užsienio reikalų bei Kultūros ministerijoms.
Išeivijos ryšių su Lietuva skatinimu užsiima visas Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentas, kuriame dirba 12 žmonių. Tautinių mažumų problemoms spręsti Kultūros ministerijoje įkurtas 5 darbuotojus turintis Tautinių mažumų reikalų skyrius.
Dabar Vyriausybės nutarimu steigiamas ne Tautinių mažumų ir išeivijos, o tik Tautinių mažumų departamentas, kuris turėtų perimti daugiausia Kultūros ministerijos skyriaus funkcijas.
Bet tai bus savarankiška įstaiga ir joje dirbs jau ne 5, o 15 darbuotojų. Skaičiuojama, kad departamentui išlaikyti prireiks apie 1,4 mln. litų per metus. Ir tai – tik iš pradžių. Ne paslaptis, kad naujos įstaigos turi tendenciją pūstis.
Negana to, Kultūros ministerija ir toliau rūpinsis tautinių mažumų kultūra, tik savo veiksmus jau koordinuos su Tautinių mažumų departamentu. Akivaizdu, kad šiai veiklai irgi reikės darbuotojų.
Dabartinė Vyriausybė aiškina, kad dešiniesiems panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą buvo padaryta klaida, nes neliko įstaigos, kuri rūpintųsi visais Lietuvoje gyvenančių nelietuvių reikalais.
Iš tiesų tautinių mažumų bendrijos nebuvo patenkintos sprendimu naikinti ryšius su jomis palaikiusį, prie Vyriausybės veikusį departamentą.
Buvo girdėti nusiskundimų, kad taip iki Kultūros ministerijos skyriaus lygio buvo pažemintas tautinių mažumų problemų statusas. Būta ir asmeninių interesų, nes panaikintoje institucijoje dirbo ir tautinių bendrijų atstovų.
Sprendimu naikinti minėtą departamentą piktinosi ir išeivija, kuriai taip pat atrodė, kad Lietuva nusigręžia nuo atkurti nepriklausomybę jai padėjusių išvykėlių ir gausios naujųjų emigrantų bangos.
Vadinasi, visai logiška būtų atkūrus Tautinių mažumų departamentą netrukus steigti dar vieną įstaigą – Išeivijos departamentą. Tik kaip tai derėtų su valdžios deklaracijomis mažinti valdymo aparatą?
Vyriausybė skelbia, kad atkurdama Tautinių mažumų departamentą ji tik vykdo savo programą. Iš tiesų toks įsipareigojimas joje numatytas, bet tai tikriausiai buvo duoklė į valdančiąją koaliciją įėjusiai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, kuri pageidavo, kad ši institucija būtų atkurta.
Per porą pirmųjų dabartinės valdžios veiklos metų to padaryti nebuvo suskubta. Kai dar vasarą Lietuvos lenkai pasitraukė iš valdančiosios koalicijos, atrodytų, buvo galima pamiršti ir aną pažadą. Tačiau taip neatsitiko ir seni planai įgyvendinami būtent dabar.
Regis, sunku sugalvoti politiškai ir ekonomiškai labiau nepatogų laiką žiniai apie naujos įstaigos įkūrimą nei šiuo metu, kai Vyriausybė skelbia ieškanti būdų, kaip valdymo sąskaita sutaupyti pinigų numatomoms papildomoms socialinėms išlaidoms.
Tai – vienas vaizdžių įrodymų, kad biurokratijos smagratis sukasi veikiamas savo dėsnių, nė nekreipdamas dėmesio į politikų šūkius.
