Jei esu Kaune, turiu aklimatizuotis. Galiu tapti kauniete (su makiažu ir aukštakulniais) arba nepastebima ( be makiažo ir kukliais aprėdais). Jei žingsniuoju kalnų batais ir apsimuturiavusi trimis šalikais, Laisvės alėjoje jaučiuosi saugi. Niekam neįdomu. Girdžiu agresyvius ūbavimus: „Ė, bičas, ateini čia, išsiaiškinam“ ar švilpavimus, kurie skirti klubais banguojančioms gražioms merginoms. Drąsiai einu pro šalį – čia ne man.
Kontrastas tarp Kauno ir Vilniaus yra daugmaž toks pats kaip tarp šeimyninio tradicinio šeimos vyro ir žavaus palaidūno liberalo. Kaunas yra tas šeimyninis variantas. Ištikimas susiformavusioms vertybėms. Štai būti grynakrauju lietuviu čia yra vertybė.
Viena iš legendų, kodėl vilniečius vadina portugalais – tai, kad portugalais sovietinėje kariuomenėje vadinti atvykėliai rusai, armėnai ir visokie kitokie persimaišę nelietuviški elementai. Logika daugmaž tokia – Portugalija yra kažkoks tolimas kraštas, o jei tu nesi vietinis (kaunietis), vadinasi, esi iš kažkokio tolimo krašto, taigi, portugalas.
Kai taip vertinamas šeimyniškumas, visiškai natūralu pašiepti gėjus, juodaodžius ir vilniečius (tiksliau – p...darus, n..grus ir portugalus). Stebėdama kauniečius, pastebiu, jog tai daroma ne iš blogos valios. Nors kauniečiai kartais atrodo grubūs ir netgi agresyvūs, jų širdis yra plati kaip vandenynas ir aistringai siekia pataisyti pasaulį. Tą gali pastebėti, tik reikia įdėmiau pasižiūrėti kauniečiui į akis.
Prieš pora metų, kai „tranzavimas“ dar nebuvo siaubą keliantis reiškinys, teko vykti iš Kauno rajone esančio Išlaužo į Kauno centrą. Sustojo vietinis vyras, vykęs į Kauną tiesiog pasivažinėti. Pasišnekėjom. Jo mėgstama pasilinksminimo forma buvo klausytis vyrų žinučių per radijo stotį, tada parašyti jiems SMS žinutę tarsi rašytų mergina.
„Vieną taip išdūriau, kad net į Klaipėdą nusiunčiau, tai jis grasino mane nužudyt, o man tai kas, pakeičiau kortelę, ir viskas“, - vairuotojui tai atrodė juokinga. Tada ėmė guostis, jog visos moterys elgiasi su juo nesąžiningai ir gviešiasi pinigų. Norėdama sušvelninti atmosferą, tariau: „Jūs tik taip šnekat, bet iš tikrųjų esate geras žmogus. Iš akių matosi“. Jis nušvito: „Taip, tikrai, aš esu geras“. Tapo toks malonus, beveik iki namų kultūringai pavežė.
Vilniečius perprasti sunkiau, nes jie skirtingi. Iš tiesų net ir nėra tokio žmogaus tipažo, kurį galima apibrėžti kaip vilnietį. Net A.Zuokas yra daugiau A.Zuokas negu vilnietis. Dėl to atsiranda ir laisvesnė atmosfera – taisyklės negali formuotis, jei nežinai, ko iš žmonių tikėtis. Žinoma, tai visai nereiškia, jog kokiose nors Fabijoniškėse ar Naujininkuose nesišlaisto gaujelės, savo mentalitetu primenančios Kauno Vilijampolės banditus. Viena savo puse Vilnius laisvas kaip Amsterdamas, kita – netolerantiškas kaip kalėjimo zekas.
Galiu pakęsti Kauną, nes žinau, ko žinau, ko čia tikėtis. Čia radau mėgstamą darbą ir beveik atradau meilę. Ne, dirbu ne kavinėje „Lietuviški patiekalai“, kurios vadovas maloningai visoms merginoms siūlo poilsiauti darbe mainais į aktyvius judesius viešbučio kambarėlyje. Nors man buvo truputį gaila, kad tą žmogų pagavo žurnalistai. Daugelis darbdavių elgiasi panašiai – renkasi patrauklias merginas ir stengiasi jas sugundyti. Tik daro jie tai palikdami erdvės dviprasmybėms. Vyras prabilo tiesiai šviesiai – ir štai tau reportažas, visa Lietuva dabar žino, koks pasileidėlis.
Mano darbdavys turi žmoną ir yra beveik jai ištikimas. Tik paflirtuoti mėgsta. Būna, kad begeriant kavą virtuvėlėje atlaužia šokolado ir tiesia man prie lūpų. Sunku pasakyti „ne“, nes bjaurybė patrauklus. O žinote, koks moters protas – vos plūsteli į kūną ta pakili meilės energija, tuoj ima regztis Holivudo scenarijų verti siužetai, kad kažkaip būtų įmanoma susituokti ir auginti vaikus. Paskui įsimylėjimas praeina, pasikrapštai galvą – na ir kvaila, kad įsivaizdavau, jog kažkaip įmanoma būti kartu.
Tik ką daryt, jei kartu neįmanoma, o ne kartu – irgi neįmanoma? Susipyksi – ištiks depresija. Mylėti toliau irgi neišeina. Norėdama numalšinti įtampą, ėmiau lankyti meditacijas. Triskart per savaitę lankausi pas budistus, sekmadieniais keliauju į bažnyčią ir dar užsuku pas vaišnavus pagiedoti „Hare Krišna“ ir užvalgyti prasado. Pora kartų buvau Ošo dinaminėje meditacijoje, smagu, man patiko su visais ilgai ilgai apsikabinti. Stengiuosi seksualinę energiją transformuoti į dvasinę. Kartais net tikiu, kad pavyks. Pažįstami kauniečiai supranta mano polėkį, nes Kaunas yra dvasingas miestas.
Kai parvažiuoju atostogų į Vilnių, vilniečiai manęs klausia „Kaip tau Kaunas?“. Vilniečiai niekieno neklausia „Kaip tau Vilnius?“ Gyvenimu sostinėje jie nesididžiuoja, visi žino, kad palyginus su Paryžiumi, Londonu ar Berlynu čia yra provincija. Visada atsakau, jog Kaune gyventi ne taip baisu, kaip tikėjausi. Dar negavau į galvą. Ąžuolynas labai gražus, o Santakos parkelis – išvis stebuklingas. Vilniečiai šypsosi – šiek tiek ironiškai.
Kai Kaune išgirstu klausimą „Kaip tau Kaunas?“, kartoju beveik tą patį. Žmonės draugiški, Ąžuolynas gražus, Santakos parkelis – stebuklingas. Kauniečiams net akys sudrėksta, kad aš, portugalė, giriu jų kraštą. Tai jau gerai.
