Šią savaitę šalies viduje toliau sklido verpetai, kuriuos sukėlė prezidentė D.Grybauskaitė, trinktelėjusi pareiškimą, kad Rusija yra teroristinė valstybė.
Rusijos muitinėse beviltiškai įstrigę vežėjai, kuriems niekas nesiteikė aiškinti, dėl ko visi lietuviški numeriai staiga tapo signalu šimtaprocenčiam patikrinimui, tik skėsčiojo rankomis ir žadėjo ištverti likimo smūgius.
Tačiau Seimo socialdemokratų frakcijoje antradienį dėl to įsisiūbavo audringa diskusija: kas bus, jei supykęs Kremlius aklinai uždarys Rusijos sienas ne tik Lietuvos vežėjams, bet ir apskritai visam mūsų verslui?
Kai kurie kairieji dalijosi žiniomis, esą tai tikrai gali įvykti. Dėl to nuogąstaujantys socialdemokratai buvo nepatenkinti ne tik pačiu prezidentės pareiškimu – esą ėmus aižėti ekonomikai, visa atsakomybė už tai kris ant valdančiųjų.
Premjeras A.Butkevičius pateikė ekspertų skaičiavimus, kurie rodė, kad tuo atveju, jeigu Rusija tikrai nuspręstų blokuoti visą mūsų verslą, Lietuvos BVP sumažėtų maždaug 4 procentais, kartu griūtų visos ūkio augimo prognozės.
Dar viena staigmena valdantiesiems tapo po šią savaitę Kijeve įvykusio D.Grybauskaitės vizito nuskambėjęs Ukrainos prezidento P.Porošenkos pranešimas, kad Lietuva parduos Ukrainai „ginkluotės elementų“.
Kas tai yra, kas ir kada dėl to sutarė, neatskleidė nei Ukrainos vadovas, nei mūsų atstovai – prezidentė ir jos delegacijoje buvęs krašto apsaugos ministras socialdemokratas J.Olekas.
Pastarasis irgi turėjo aiškintis partijos bičiuliams tame pačiame frakcijos posėdyje ir jis juos ramino, kad Lietuva tikrai nebus pirmoji NATO šalis, kuri tieks Ukrainai ginklus. Šitaip kunkuliuojant aistroms, prezidentė staiga žengė žingsnį, kurio mažai kas tikėjosi – pagaliau sušaukė Valstybės gynimo tarybos posėdį.
Anksčiau šalies vadovė tik imituodavo tarimąsi telefonu su tos tarybos nariais – premjeru, Seimo pirmininke, krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu.
D.Grybauskaitė net viešai buvo išrėžusi, jog nenori, kad jos nekenčiamos ir greičiausiai Rusijos įrankiu esančios Darbo partijos vadovai dalyvautų ten, kur svarstomi slapčiausi su valstybės saugumu bei gynyba susiję klausimai.
Kas pasikeitė, kad dabar „darbiečių“ partijos galvai tokiuose posėdžiuose, prezidentės nuomone, jau galima dalyvauti?
Liko neaišku ne tik tai, bet ir tai, kas apskritai buvo svarstoma šiame posėdyje. Prezidentūra apsiribojo tik trumpu pranešimu, kad buvo sutarta atnaujinti Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją, kuri buvo priimta dar 2011 metais.
Posėdyje veikiausiai buvo dalijamasi ir naujausia šalies žvalgybos informacija apie galimas Rusijos grėsmes.
Tačiau neatmestina, kad tarybos sušaukimu siekta parodyti šalies aukščiausios valdžios vienybę ir karingą nusiteikimą, kuriam diriguoja būtent prezidentė.
Regis, tokią drąsinimosi funkciją turėjo atlikti ir Seime vykusiame specialiame renginyje pažirę visų pagrindinių partijų prisiekinėjimai tikrai vykdyti pasirašytą susitarimą, pagal kurį išlaidos gynybai būtų pamažu padidintos iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto.
Tiesa, yra požymių, kad artėjant rinkimams ir ypač jei iš tiesų ims smarkiau buksuoti ekonomika, tas entuziazmas gali slopti.
Stebint šiuos ratilus ir verpetus vėl peršasi išvada, kad Lietuva vis dar neturi bendros ir racionalios strategijos dėl veiksmų Rusijos režimo atžvilgiu, taip pat nežino, ką siūlyti daryti Vakarams. O karingi šūkiai ar parodomosios akcijos labiau primena vidaus vartojimo produktą.
Esant tokiai padėčiai Rusija gali gana nesunkiai manipuliuoti. Tai ir daroma. Tik Kremlius nusitaikė ne tiek į šalies politinį elitą, kiek į visuomenę. Maskva neabejotinai žino, kad nemaža dalis Lietuvos žmonių burba dėl prezidentės ir jai pritariančių politikų retorikos Rusijos adresu, jie taip pat tebėra įsitikinę, jog su Rusija reikia draugauti, o ne ją pykdyti.
Sklandant tokioms nuotaikoms visuomenę lengva skaldyti.
Todėl, matyt, neatsitiktinai Rusijos Dūmos pirmininkas S.Naryškinas pareiškė neremiąs savų komunistų siūlymo nutraukti su Lietuva diplomatinius santykius, nes lietuviai – protinga tauta, tiktai ji esą suklydo išsirinkdama tokią negerą prezidentę.
Minėtas politikas dar pagrasino, kad D.Grybauskaitės laukia buvusio Gruzijos prezidento M.Saakašvilio, kuris visuomet buvo karingai nusiteikęs Rusijos atžvilgiu, o vėliau gėdingai neteko valdžios, likimas.
Kad tokie tiesmukiški pareiškimai yra Kremliaus, dar labiau suaktyvėjusio propagandiniame fronte, bendra strategija, rodo ir Rusijos ambasados Vilniuje mėginimai tas pačias mintis šią savaitę prastumti ir į „Lietuvos ryto“ dienraščio puslapius.
Tik šiuo atveju – neva paties ambasadoriaus A.Udalcovo lūpomis, su kuriuo esą padarytas nudailintas „interviu“ buvo siūlomas dienraščiui.
Ambasada, kuri itin suaktyvėjo pastarosiomis dienomis ėmusi pilti pareiškimus ir komentarus, pati siūlė, kad „Lietuvos ryto“ žurnalistai atsiųstų klausimus ambasadoriui. Bet tiesūs ir aštrūs dienraščio klausimai rusams nepatiko ir jie pateikė parengtą savąjį „interviu“ variantą.
Ši propagandinė operacija rusams nepavyko. Tačiau galima neabejoti, kad įvairiomis kryptimis jų bus dar daugybė.
Ar Lietuva tikrai pasiruošusi tas atakas atremti?
