Norą atsiskirti nuo Ispanijos rodo ir Katalonija, todėl dabar prabilta ir apie vieno garsiausių pasaulyje futbolo klubų ,,Barcelona“ likimą. Manoma, kad tai gali nemažiau lemti Katalonijos ateitį, nei koks nors referendumas.
Dažnai kartojama, kad sportas ir politika turi būti atsieti vienas nuo kito. Šiuos žodžius neretai girdime sakant ir šiomis dienomis, kai Rusija toliau nori surengti pasaulio futbolo čempionatą 2018 m., o pasaulio bendrijoje netrūksta raginimų to Maskvai neleisti daryti, jeigu ši neatsisakys agresyvios politikos Rytų Ukrainoje.
Ši politika, kaip ir Ukrainos valdžios atsakas ginkluota jėga į ją, jau atnešė virš 4 tūkst. žmonių aukų. Jos pasekmėje buvo stipriai sugriauti Rytų Ukrainos miestai ir gyvenvietės, jų infrastruktūra, sudaužyti daugybės žmonių likimai. Nors naujoji Donbaso regiono valdžia ir stengiasi demonstruoti, kad gyvenimas grįžta į normalias vėžes, kad ten vėl vyksta kultūros ir sporto renginiai, bent jau didžiausia Donecko sporto pažiba: futbolo klubas ,,Šachtar“ pasitraukė iš savo miesto, ir šimtus milijonus kainavusios modernios sporto arenos, kuri taip pat neišvengė artilerijos smūgių.
Šio futbolo klubo legionieriai, ypač brazilai, prieš prasidedant šių metų Ukrainos futbolo čempionatui pareikalavo leisti jiems palikti komandą, žaidžiančią šalyje ir mieste, kuriame vyksta karas. Jokio noro žaisti tokiomis sąlygomis nerodė ir kiti komandos žaidėjai. Pagaliau tai ir būtų neįmanoma, kai miestas yra apšaudomas.
Todėl šio klubo savininkas, turtingiausias Ukrainos oligarchas Rinatas Achmetovas nutarė šio čempionato rungtynes žaisti Lvove. Prieš keletą savaičių jis šį sprendimą papildė, nutardamas, kad Donecko ,,Šachtar“ net 3 metams keliasi į Lvovo areną. Taip Rytų Ukrainos futbolo žvaigždė ėmė žibėti Vakarų Ukrainoje.
Kodėl sprendimas priimtas trijų metų laikotarpiui? Todėl, kad būtent tokiam laikui Kijevas duoda separatistų kontroliuojamai valdžiai galimybę tvarkytis pačiai, po kurio ir šie regionai turėtų imti būti valdomi, kaip ir visa likusi Ukraina. Ar po 3 metų šie regionai taps tokiais pačiais, kaip ir kiti Ukrainos regionai ir, ar jie bendrai, ateityje kada nors realiai bus dalimi Ukrainos, tai jau klausimas politikams. Ne tik Ukrainos.
Bet R. Achmetovas priėmė pasiūlyto politinio žaidimo taisykles ir pritaikė jas savo futbolo klubo atžvilgiu. Pats R. Achmetovas po karo Rytų Ukrainoje gal ir tikisi vienu ar kitu būdu ten sugrįžti. Bet ne dabar. Šiuo metu jis ten yra persona non grata, nors nemaža dalimi prisidėjo žarstydamas žarijas šiame kažkada visai taikiame regione.
Po karo Rytų Ukrainoje R.Achmetovo kišenė suplonėjo per pusę. Vietoj turto už 19 mlrd. dolerių liko 10 mlrd. dolerių. Didžioji dalis prarasto turto, įmonių gali ir toliau funkcionuoti, nes skirtingai nuo stadiono, liko neapšaudytos, nesubombarduotos. Bet dabar jas kontroliuoja separatistai, kurie nenori šio turto atiduoti R. Achmetovui. Po to, kai šie pareiškė, kad nori nacionalizuoti ir vietos oligarchų turtą, pasikeitė ir paties R. Achmetovo bei kitų Rytų Ukrainos oligarchų pozicija separatistų atžvilgiu.
Todėl buvusiam Rytų Ukrainos valdovui kartu su Donecko ,,Šachtar“ teko persikelti į Lvovą. Bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl R. Achmetovas tai turėjo padaryti. Bet koks aukšto lygio futbolo klubas turi žaisti reguliarias aukšto ar bent jau vidutinio lygio futbolo rungtynes savo šalies čempionate. Išlaikyti gerą sportinę formą, žaidžiant laikas nuo laiko tik Europos Čempionų lygoje ar Eurolygoje, nepakanka.
Jeigu Donbaso naujieji politikai nuspręstų atsiskirti nuo Ukrainos ir net, jeigu ten įsivyrautų taika, kokios šalies futbolo čempionate turėtų žaisti vadinamųjų Donecko liaudies respublikų ir Luhansko liaudies respublikų klubai? Net ir Maskva, bijodama naujos ekonominių sankcijų bangos, bent kol kas šių respublikų nedrįsta pripažinti. Kremlius tik pareiškė, kad gerbia Donecke ir Luhanske įvykusius vadinamos vietinės valdžios rinkimus. Vis dėlto, politika ir sportas ir Rusijoje nėra toli vienas nuo kito.
Rusijos viešojoje erdvėje jau pasirodė užuominų, raginant pastūmėti separatistus ieškoti dialogo su R. Achmetovu, tame tarpe siūlant jo klubui Donecko ,,Šachtar“ žaisti Rusijos Premier futbolo lygoje, o gal prisiminti ir ankstesnius siūlymus sukurti jungtinę superlygą pajėgiausiems Rusijos ir Ukrainos futbolo klubams. Ši idėja buvo aktyviai kelta dar, kai Ukrainą valdė V. Janukovyčius ir ji turėjo nemaža palaikančiųjų ne tik Rusijoje, bet ir Ukrainoje tarp pajėgiausių šios šalies klubų savininkų, įtakingų politikų. Ar dabar ši idėja gali būti vienu iš raktu į R. Achmetovo širdį bei kišenę? Akivaizdu tik tiek, kad dabar jos tikrai nepalaikytų kitų šalies futbolo klubų vadovai.
Treji metai yra nemažas laikotarpis, kai kiekviena diena atneša vis kažką naujo. Gero ar blogo tai jau kitas klausimas. Bet ši Donecko ,,Šachtar“ dilema Rytų Ukrainoje visai neseniai buvo pastebėta kitoje žemyno pusėje, prie Viduržemio jūros. Vis labiau aktyvėjant kalboms apie galimą Katalonijos atsikyrimą nuo Ispanijos, imta svarstyti, o ką tokiu atveju reikėtų daryti futbolo klubui ,,Barcelona“, kuris iki šiol yra vienas iš didžiausių šių dienų katalonų pasididžiavimų ir net skirtingai nuo Donecko ,,Šachtar“, vienas iš galimo savarankiško egzistavimo, kaip nepriklausomos tautos, simbolių.
Artėjant neformaliam referendumui dėl Katalonijos nepriklausomybės, legendinis ,,Barcelona“ klubo stadionas Camp Nou buvo pasipuošęs nacionalinėmis katalonų spalvomis ir net futbolo žaidėjai išėjo į aikštę vilkėdami ne savo klubo, o katalonų spalvų aprangą. To dar niekada nebuvo klubo Donecko ,,Šachtar“ rungtynėse ir atvirai pasakius, iki pastarojo pusmečio įvykių pati Novorosijos idėja buvo žinoma Donecke vos keletui vietos aktyvistų, dalyvavusių kultūros -istorijos klubų veikloje.
Katalonijos idėja Barselonoje, visame regione visada buvo stipri. Jos entuziastais yra ir šio legendinio klubo savininkai, ir klubo sirgaliai Katalonijoje, o viso pasaulio sirgaliams ir patiems šio klubo žaidėjams kol kas lieka tik stebėti, į ką viskas išvirs.
Niekas nebūgštauja, kad Katalonijoje gali įvykti kokie nors ginkluoti susidūrimai tarp katalonų nepriklausomybės ir centrinės valdžios šalininkų. Tai, matyt, nebūtų atsitikę ir Rytų Ukrainoje, jei ne brutalus kaimyninės valstybės įsikišimas į įvykius iš pradžių Kryme, o vėliau ir Donbase, siunčiant ginkluotę, karinę techniką, samdinius ir karius. Kaip ir Ispanijoje, o prieš tai ir Jungtinėje Karalystėje, kilus iniciatyvai dėl Škotijos nepriklausomybės, viskas būtų, matyt, sprendžiama teisėtu keliu, be jokių ginklų.
Bet štai Donecko ,,Šachtar“ dilema dėl to, kokios šalies futbolo čempionate reikėtų žaisti, kai regionas, kuriame įsikūręs futbolo klubas, nusprendžia atsiskirti nuo likusios šalies, tampa suprantama ir Barselonoje. Ir apie tai panašu, kad vis labiau yra susimąstoma. Tokios dilemos neturėjo Škotijos klubų savininkai. Škotijos futbolo lyga veikia atskirai nuo likusios D. Britanijos Premier lygos, o Škotijos futbolo rinktinė turi teisę kovoti, kaip nacionalinė futbolo komanda. Todėl Škotijos referendume futbolo klausimas skambėjo tik, kaip papildomas akcentas už nepriklausomybę.
Referendumo priešininkai Jungtinėje Karalystėje ir ne tik, gąsdino škotus, kad šie po atsikyrimo gali netekti teisės būti ES ir NATO nariais. Katalonijoje prie to prisideda ir argumentai dėl futbolo komandos ,,Barcelona“ likimo.
Visi supranta, kad, jeigu šiam klubui tektų pasitraukti iš šalies aukščiausios futbolo lygos ( ji , beje, vadinama ne Ispanijos čempionatu, o La Lyga, kad neįžeisti baskų ir katalonų), tai jo žaidimo kokybė gali pastebimai kristi, nes į mažos šalies čempionato futbolo klubus daug sunkiau pritraukti didelius pinigus ir labai gerus, pasaulinio lygio žaidėjus. O tai būtų jau smūgis ir nepriklausomybės siekiančių katalonų pasididžiavimo simboliui.
Todėl šio klubo savininkai pastaruoju metu susiduria su nemaža dilema: prisijungti prie nemažos dalies savo regiono žmonių ir toliau raginti judėti keliu link Katalonijos nepriklausomybės, ar pagalvoti ir apie savo asmeninius bei savo klubo interesus. Be to, matyt, gerai suvokia, kad jeigu dėl Katalonijos atsiskyrimo ,,Barcelona“ klubui tektų palikti Ispanijos La Liga ir kristų jo lygis, to nesuprastų, neatleistų nei sirgaliai Katalonijoje, nei likusiame pasaulyje. Todėl šį momentą irgi reikia turėti omenyje, stebint diskusijas dėl Katalonijos nepriklausomybės. Sportas, deja, dažnai yra netoli nuo politikos ne tik Rusijoje, Ukrainoje, bet ir Albiono salose bei Pirėnų pusiasalyje.
