O jų vyksta ne viena ir ne dvi – kasmet mažiausiai dvi dešimtys. Kartais nutinka taip, kad tie, kurie renka aukas viešojoje erdvėje, tampa dešimt kartų svarbesni už tuos, kuriems tos aukos renkamos. Sena patarlė sako, jog geri darbai turi būti daromi tyliai, deja, kartais labdara virsta pačia geriausia reklama.
Nors vis dar trečdalis žmonų ir įmonių, prisidedančių prie įvairių paramos akcijų, pageidauja likti neįvardytos viešai, viešųjų ryšių specialistai sako, jog tik viešumas padeda spręsti itin dideles problemas, susijusias su skurdu ir nepritekliais. Ar šiandien dar svarbu gerus darbus daryti tyliai?
Indulgencijos trumposiomis žinutėmis
Istorikas, publicistas, kultūros tyrinėtojas, VDU Istorijos katedros profesorius prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, kalbėdamas apie labdaros teikimą, sakė: „Svarbiausias pats dovanos davimas, o motyvas – viešai ar ne – tai jau antraeilis dalykas. Geriau duoti ir nesislėpti, negu visai neduoti.
Nusipirkti indulgenciją trumpąja žinute – patogus sąžinės raminimas. Pažįstu daug verslininkų, kurie aukoja ir sako niekam nesakykite, jog už gerą bus atlyginta bloguoju. Esama tam tikro pagiežos lygio, posovietinio mąstymo ir biurokratijos, o kur dar konkurentai dėl paramos“, – kalbėjo profesorius.
Už gerą atlyginama nebūtinai geru
Profesorius gana skeptiškai vertino ir idėją, kad labdara turi būti duodama tyliai: „Supraskime, kad buvimas tylinčiuoju nebūtinai reiškia itin aukštą moralę ir tyla neišgelbėja nuo visko. Kai padedi žmogui jo didžiausio nuopolio metu – matai jį silpniausią ir jis gali atlyginti nebūtinai geru. Be to, ir šių dienų įstatymai nebeleidžia nematomai aukoti. Kartais penki litai paaukoti trumpąja žinute yra gerokai mažiau, nei dalyvauti savanoriškoje veikloje. Juk kiti žmonės savo laiką ir talentą atiduoda dėl bendro gėrio.“
E.Aleksandravičiaus teigimu, aukojimas ir pagalbos teikimas tėra tik išteklių klausimas, mat ne mažiau svarbu ir emocija, kuri lydi šį veiksmą.
„Pinigų turi ne visi, bet laiko ir širdies tikrai turi visi. Lietuvos visuomenei dar reikia laiko. Visų, kurie mano, kad laimė – pinigai, laukia nuobodulys ir beprasmybė. Mokslininkai tyrimais įrodė, jog tik pirmi uždirbti dešimt tūkstančių yra laiptai į dangų, paskui šis džiaugsmas blėsta“, – kalbėjo profesorius ir pabrėžė, kad žmogaus prigimčiai svarbu anaip tol ne tik materialinė gerovė, bet ir rasti būdų save įprasminti“, – kalbėjo pašnekovas.
Tyli parama išlaiko žmogaus orumą?
Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovas Eitvydas Bingelis teigė, kad pritartų nuomonei, kad visi geri darbai turėtų būti daromi tyliai: „Jeigu kalbama apie filantropiją, turime prisiminti ir išmaldos, paramos, labdaros ir dovanos sąvokas. Filantropija – tai meilė žmonėms ir vargšų privatus šelpimas ar paramos jiems suteikimas. Tai kalba apie vertybes, tikėjimą. Tai atspindi ir religija, kuri formuoja žmonių požiūrį į vertybes ir visuomenę, kurioje gyvename. Visos didžiosios religijos kalba apie tai, kad geri darbai turi būti daromi tyliai.“
E.Bingelio teigimu, tik tyliai suteikta parama padės išlaikyti žmogaus, kuris ją gauna, orumą. „Skirtingi dalykai apie gerus darbus kalbėti ir juos daryti. Žmonės dažnai linkę padėti paslapčia, o įmonės, kuriose labdaros projektus dažniausiai kuruoja rinkodaros skyrius, tokiu būdu stengiasi gerinti savo įvaizdį visuomenėje, o tai nieko neturi bendra su pačios paramos teikimo misija ar idėja. Viešinu tai, ką darau, ir noriu sulaukti pripažinimo“, – gerumo suaktyvėjimo faktą komentavo pašnekovas.
Pašnekovo teigimu, jam ne kartą teko girdėti maltos ordinui pagalbą teikiančių užsienio fondų prašymų neviešinti informacijos apie skiriamą paramą: „Šie fondai ne tik neprašo reklamos, bet net pageidauja, kad nebūtų minimi. Lietuvoje trečdalis žmonių aukoja anonimiškai.“
Aukoja tie, kurie turi mažiau
Viešųjų ryšių specialistas ir buvęs Lietuvos nacionalinis UNICEF komiteto narys Artūras Junkus sutiko su mintimi, kad aukojimo kultūra tikrai nėra mums svetima, tačiau apie tai, ar reikia viešinti geradarių vardus, jis pateikė kitokią nuomonę: „Ar galime Billą Gatesą laikyti filantropu? Ar jo fondas padarytų tiek pat, jei nesinaudotų viešąja komunikacija? Labai tuo abejoju. Komunikacijos reikia dar ir dėl to, kad vienose kultūrose gali būti suprastas vienaip, o kitur – kitaip. Ar įmonės, korporacijos, kurios remia vienas ar kitas iniciatyvas, turi daryti tai taip tyliai, kad net darbuotojai to nežinotų?“
Pašnekovo teigimu, privalome suprasti, kad pasaulis yra pasikeitęs. Jei norime paaukoti žmogui tyliai, veikiausiai jis dėl to bus laimingesnis, bet jei sprendžiama sisteminė problema, tuomet vien tyli iniciatyva tiek daug nepakeis, kiek galima padaryti pasitelkus koordinuojamą komunikaciją.
Anot A.Junkaus, praktika rodo, kad surenkama nemažai lėšų, kai kviečiama aukoti per žiniasklaidą, bet vis dar esama ne itin geros praktikos, kad dalis pelno atitenka ryšių paslaugas teikiančioms bendrovėms. „Tai jau ne filantropija, o socialinė rinkodara, kai darydamas gerą darbą dar ir uždirbi“, – komentavo pašnekovas ir pridūrė, kad vykdant dideles aukojimo akcijas pastebėta, kad aktyviau tai daro žmonės iš provincijos nei iš didžiųjų miestų: „Tie, kurie turi mažiau, aukoja daugiau. Per tokias akcijas yra galimybė paaukoti bent 2–3 litus.“
Vargšams labdaros motyvai nesvarbūs
Lietuvoje viešėjusi Kazicko labdaros fondo vadovė Jūratė Kazickaitė, paklausta, kokia pagalba – tyli ir anonimiška ar tokia, kai viešinama geradario tapatybė, jai priimtinesnė, atsakė: „Siūlyčiau žiūrėti to vargšo žmogaus atžvilgiu.
Nesvarbu, ko nori tas, kuris labdarą duoda, aš neklausinėčiau, kodėl jis ją duoda. Būdama to vargšo žmogaus padėtyje pamąstyčiau, kaip gerai, kad kas nors apie mane pagalvojo.“
Į klausimą, kokios priemonės, jos nuomone, pačios veiksmingiausios, atsakė: „Pamenate ledinio kibiro iššūkį, kai akcijos rengėjai per labai trupą laiką surinko net šimtą milijonų dolerių. Nors taip buvo bandoma atkreipti dėmesį į labai rimtą ligą – šoninę amiotrofinę sklerozę, tai padaryta išradingai ir linksmai.
Iššūkis plito internete, jam ryžosi Madonna, Lady Gaga, Billas Gatesas. Jauniems žmonėms įdomu ne tik stebėti žinomus žmones, bet ir patiems tai pakartoti ir prisidėti.“
J.Kazickaitės nuomone, atjautą kitam ir labdaros tradicijas reikia pradėti puoselėti šeimoje.
Kaip duodant nepakenkti?
Kalbėdamas apie labdaros tradicijas, Alvydas Žabolis, advokatų kontoros „Žabolis ir Partneriai“ vadovas, teigė, kad svarstydami, kaip padėti, nepamirštume pagalvoti, kaip duodant nepakenkti: „Gailestingumas labai svarbi tema, turinti daug dilemų. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto elgetas remti apkritai draudžiama, tad kaip duodant nepakenkti?“
A.Žabolio teigimu, vis dėlto kartais padėdami turėtume rimtai susimąstyti, kas esant tokioms aplinkybėms būtų geresnė pagalba – duoti žuvies ar paskolinti meškerę.
