Gražu, kad Lietuva nepamiršta vyresnio amžiaus savo kūrėjų. Tai yra tikrai gražu, bet yra kita, ne tokia patraukli šio medalio pusė – o jauni žmonės? Jų niekas net neprisimena, juos piktybiškai ignoruoja, neigia, nemato.
Atrodytų, kad tam, jog į tavo darbus kas nors pažvelgtų rimtai, ir visai nereikia nei aplodismentų, nei liaupsių, tiesiog pakanka to, kad į jauno žmogaus kūrybą pažvelgtų su pagarba, - reikia akimirksniu bent 20 metų pasenti, turėti žilą galvą, gergždžiantį balsą ir apie didžiulę ilgų metų patirtį bylojančius pašlijusius sąnarius.
O kartais net – numirti. Kodėl nepavyksta priimti ir gerbti jaunų kūrėjų darbų, kol jie dar pilni jėgų, paaugliško maišto, jaunatviškos energijos, kol jie dar vaikšto Lietuvos gatvėmis, o ne iškeliauja svetur? Kodėl juos reikia atstumti, niekinti, savo knygine išmintimi spirginti juos savo pasisakymuose?
Šiuo atveju tai, apie ką aš dabar kalbu, geriausiai atspindi šis straipsnis. Londone gyvenanti menininkė Miglė Bačkovaitė, pristačiusi gimtam miestui – Panevėžiui savo kūrybą, fotografijų ciklą, buvo nelabai svetingai pasitikta.
Šio straipsnio autorė nevengia M.Bačkovaitės darbus žeminančių, nuvertinančių žodžių: „Savotiškai nykūs peizažai, nuogalių ciklas, teatralizuoti neaiškios lyties personų portretai, mistiniai vaizdeliai su antkapiais“. Tai tikrai nėra nei meno kritika, nei apžvalga, nei aprašymas. Tai yra tiesiog užgaulūs žodžiai, kurių kupinas šis rašinys. Kodėl? Nežinau.
Autorė priduria: „Net ir meno kritikui nebuvo suvokiama, kaip „Paskutinėje vakarienėje“ gali dalyvauti moteris, o apaštalai sėdėti tatuiruoti ir ryškiai raudonai dažytais nagais.“ Šiuo atveju man labai gaila šio vargšo meno kritiko, kuris neturėjo galimybės susipažinti su pasauliniu menu, jis nežino, kas yra interpretavimas ir laisvė mene, o tiesiog yra įstrigęs „Iliustruotos Biblijos vaikams“ paveikslėliuose.
Šis pavyzdys apibūdina atskirų veiklų struktūrą ir sistemą. Įsivaizduokime puodą. Mes esame puodo viduje. Puodas pamažu kaitinamas, mums karšta, mes kupini idėjų, mes kylame į viršų, mes norime lėkti aukštyn į orą ir pasklisti aplinkoje ir jau beveik pasiekiame tą aukštį, tik... DANGTIS. Mes atsitrenkiame į dangtį.
Kiekviena meno šaka, kiekviena sąjunga, leidinys, kompanija, organizacija, jeigu ji yra susikūrusi šiek tiek seniau nei prieš penkiolika metų, turi tą DANGTĮ. Tą tarp menininkų įsisukusį biurokratą, kuris iš aukšto žvelgia į tuos „mirtinguosius“ ir teigia vienintelis viską žinąs, jaučiąs ir numanąs. Tas dangtis stabdo progresą, nes dangčiui jis neįdomus – jam įdomūs pinigai, jo šiltas fotelis ir garbinga socialinė padėtis.
Dangčiui atrodo, kad jis pagrindinis viso to, kas vyksta, kriterijus, filtras ir, ką čia slėpti, dievas. Dangtis jaučiasi labai reikšmingas ir gebantis spręsti apie tai, kas galima, o ko negalima, nors iš tikrųjų, jis tėra didžiulis akmuo vidury kūrybingo ir mąstančio žmogaus kelio. Dangtis nesupranta, kad vien tik amžius arba socialinis statusas nėra priežastis gerbti žmogų. Žmogaus darbai, kūryba, mąstymas, elgesys gali būti ta priežastimi.
Perduokite tai dangčiui. Taip pat pagarba nėra lygu baimei, kad ir kaip dangčiai bandytų mums tai įdiegti. Dangtis taip pat turėtų gerbti savo pavaldinius, jaunesnius, neturtingesnius ar mažiau patyrusius už save.
Dangčio metaforą taip pat puikiai perteikia įvairių TV projektų komisijos. Pažiūrėkit į juos – sėdi išsidabinę, išlepę, savimi patenkinti su didele meile ir saldumu gerklėje kritikuoja jaunus žmones. Jaunus žmones, kurie jau yra nebe jų kompetencijoje būti vertinamiems. Laikas praėjo, viskas pasikeitė – atsibuskite.
Viskas dabar yra gerokai kitaip nei tada, kai jūs mokėtės, buvote jauni, siekėte užsibrėžtų tikslų. Meistriškumo, profesionalumo, talento sąvokos pasikeitė. Tik vyresniems tą labai sunku suvokti. Jie nori, kad visada tęstųsi tas pats laikas – jų jaunystės laikas ir kad jų nuoskaudas dabar patirtų kiti, o jie su malonumu tai stebėtų.
Todėl jauniems žmonėms Lietuvoje tėra kelios išeitys: emigruoti ten, kur visuomenė yra laisvesnė, lankstesnio mąstymo, kurios neištinka infarktas nuo minties, kad Paskutinėje vakarienėje galėjo dalyvauti moteris, visuomenė, kuri nėra tokia tikra, kad apaštalai savo nagų nelakavo, kuri yra atvira naujoms idėjoms, drąsiam požiūriui ir, svarbiausia, - progresui.
Galima ir neemigruoti, o kurti kažką savo, rasti bendraminčių, nelaukti pripažinimo iš senų ir garbingų asmenų, o tiesiog arti savo vagą – kartais sunkią, kupiną nerimo ir tuštumos bei nestabilumo, nes jauniems, savęs ieškantiems žmonėms Lietuvoje pensijos, pašalpų niekas nemoka. Arba galima eiti į organizaciją su dangčiu ir tyliai, paklusniai po juo burbuliuoti.
