Neištveriu. Ji išlips, nueis, ir viskas liks neišaiškinta. Reikia viską išaiškinti.
- Tai ne aš, - sakau.
- Kas – ne jūs? – klausia moteris. Mandagi, taktiška. Apsimeta, kad nesupranta. Mosteliu rankomis.
- Viso šito autorius – ne aš, - paaiškinu.
Ji apsižvalgo. Žiūri į mane. Linkteli galva. Bet taip, lyg stengtųsi pritarti pavojingam ir agresyviam recidyvistui.
- Bezdalai! – suvaitoju. – Tai ne mano, ne aš, ne iš manęs! Moteris kurį laiką žiūri į mane. Sutrikusi, bet neišsigandusi. Gilumoje, po jos lygia, kone švytinčia oda pulsuoja ironiška šypsena. Vos matoma, bet skaudi.
- Ak, nesijaudinkite, man sloga. Nejaučiu jokių kvapų.
Lifto durys atsiveria. Moteris nueina. Patraukli, protinga ir velniškai taktiška. Melagė, bet juk tai melas dėl gėrio.
2. Vienoje man labai patinka važinėtis požeminiais traukiniais. Tiesą sakant, ir Berlyne man patinka jais važinėtis, o štai Niujorke nelabai. O Londone visai nepatinka. Nežinau, kodėl. Londono požeminių traukinių šachtos labai klaustrofobiškos, tuneliai klaidūs, nuolatos krūvos žmonių. Viršuje miestas nuostabus, apačioje – baugus.
Išlipu iš vagono Vienoje ir žingsniuoju išėjimo link. Manęs laukia Dailės istorijos muziejus, prisivarysiu pilnus plaučius ir pasąmonę senosios dailės vaizdinių bei aliejaus ir paskui kaifuosiu keletą valandų šlaistydamasis po miestą.
Prieš mane einančiai merginai iškrenta kreditinė kortelė. O gal kokia nors kitokio pobūdžio kortelė. Tikrai ne dantys. Griebiu tą daiktą ir apimtas euforijos „tuojau padėsiu žmogui!”, šaukiu jai Entschuldigung, Pardon, ir panašiai, ji neatsisuka, pasiveju, ištiesiu ranką, paliečiu petį. Ir štai ši akimirka...
Apie ją reiktų rašyti studiją. Būna tokių akimirkų, visų mūsų gyvenime būna, kai intencija, noras ką nors nuveikti mus tarsi apakina ir mes matome ne dabartyje, ne esamajame laike, o šiek tiek į priekį, t.y., mums nebesvarbu dabartis, ir netgi tai, kas mums prieš akis, mums svarbu idealusis vaizdas ir veiksmas, ir atpildas už visus tuos nuostabius dalykus. Ji atsisuka. Iš ateities grįžtu į dabartį, aiškiai matau moterį priešais save ir manęs tas vaizdas nedžiugina.
Dar blogiau: sąmonėje įkyriai dauginasi nemalonūs reginiai: džihadistai kerta įkaitams galvas, tiška kraujas, nedoras teroristas kažką aiškina prieš kamerą, rėkauja apie kerštą ir dvasingumą, o jo iškeltoje rankoje – mano galva. Vargšė suknista mano galva. Atitraukiu ranką nuo moters lyg nukrėstas elektra. Paduodu jai kortelę. Ji šypteli, padėkoja ir nueina. Moteris su skarele, su suknele iki žemės, matosi tik batų galai, pagaliau moteris su ūsais, moteris, kurios vyras – jeigu sužinos apie tai arba jeigu, neduok dieve, matė, kaip aš ją paliečiau.... jos vyras.... Einu plytelėmis grįstu šaligatviu, o jausmas, lyg brisčiau per skystą betoną, per ką tik išsiveržusios Etnos kunkuliuojančią lavą.
Vaikštau po galeriją, o mano dėmesys nuolatos sustoja prie paveikslų, kuriuose smurto scenos: kas nors ką nors duria, kerta, o jau tos rausvaskruostės salomėjos droviai nuleistomis akimis su vargšo Šv. Jono galva ant padėklo. Galiausiai visai nebegaliu susikaupti, vos tik koks nors žmogus, panašus į musulmoną, pasirodo akiratyje, mane sukausto šaltis – štai, tuoj išsitrauks peilį. O juk viso labo tik norėjau būti paslaugus, mandagus, mielas.
Po kurio laiko pastebiu, kad mane nuolatos persekioja viena prižiūrėtoja. Sustoju, kai ji eina pro mane, staigiai atsisuku, - ūsai, ryškiausias aspektas jos veide – ūsai. Tai ženklas, velniai rautų. Išbėgu iš muziejaus visas persunktas siaubo prakaito, bejėgiškai žvalgausi ko nors, kas padėtų grįžti, užsikabinti, nurimti...
Tiesiu taikymu nueinu prie kebabų trobelės. Kodėl – nesuprantu. Milijonai išeičių ir variantų – o čia štai kebabas. Prieinu, stoviu ir negaliu pakelti akių į vyrą su milžinišku peiliu, kuris klausia manęs, klausia, kokio kebabo norėčiau, su daržovėmis ir padažais, ar kitokio, o aš negaliu prasižioti, negaliu pakelti akių, nes jeigu tik pakelsiu, pamatysiu, kad ant iešmo sukasi ne mėsa, o mano galva. O tik norėjau būti paslaugus, velniai mane griebtų!
3. Sėdime prie stalo keturiese: trys vertėjos ir poetas. Lenkai verčia lietuvių poezijos antologiją, jaunos vertėjos nori išsiaiškinti keletą nesuprantamų vietų. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad viena nelabai aiški vieta yra susijusi su nemaloniu, nepadoriu žodžiu. Kadangi poetas kuria apimtas ekstazės (snargliai, ašaros, sąmonės trūkiai), tuo metu prirašo įvairių žodžių, už kuriuos paskui nenori atsakyti. Merginoms neaišku. Sako:
- Štai čia parašyta „pimpalas“. Ar tai vyro organas?
- Organas, - linkteliu.
- O koks organas? - klausia merginos.
- Kaip tai – koks? – sakau ir jaučiu kad pamažu kaistu. – Vyro...
- Gerai, bet juk būna, storas, didelis, būna... – maždaug nuo šios vietos sąmonė ima miglotis, jau kone pasąmoningai klausausi kitų apibudinimų. Koks velnias mane pastūmėjo apskritai tą dalyką paminėt. Iš kur aš galėjau žinoti, kad lenkų kalboje taip svarbu aiškiai nusakyti, koks tas dalykas...
Aš juk apskritai jį paminėjau kaip metaforą... Na, beveik kaip... Ir kai staiga tas daiktas ima suktis jaunų merginų ir moterų lūpose... Na, štai, viskas tik blogėja, jau visiškas siurrealizmas... Be to, vyro... Aš juk irgi vyras... Vadinasi, jeigu pradėsiu pasakoti, koks tas daiktas, atrodys, kad pasakoju apie savo. Ir jeigu pasakosiu apie savo, tai jokio įspūdžio nepadarysiu. O jeigu ne apie savo, - atrodysiu pagyrūnas ir snobas. Nei Agamemnonas, nei Hamletas ir nesapnavo tokių dilemų.
- Aš trumpam atsiprašysiu, - sakau.
- Palaukit, mes tuojau baigsim.
- Aš tik...
- Kas? - žiūri į mane merginos. Jos tokios stropios, tikslingos, susikaupusios, brangina kiekvieną minutę.
Suprantu, jeigu dabar pasakysiu, kad noriu į tualetą, bus nejauku, po tokių kalbų apie tą daiktą, - ir į tualetą! Po visų tų gražių rausvų merginų ir moterų lūpų, kurios taip įnirtingai grūmėsi su tuo bjauriu žodžiu iš eilėraščio – į tualetą??! Kad jis prasmegtų, tas pramanytas danų princas su savo darželinuko abejonėmis!
- Ne, nieko. Dirbame toliau.
- Tai kokį pimpalą turėjote galvoje? – klausia manęs merginos ir aš galutinai netenku sąmonės.
