Mokyklų problemos auga, ritasi, kaip sniego kamuolys ir dabar jau perauga į visos valstybės gyvenimo problemą. Vienoje konflikto pusėje yra gana arogantiškai žiūrintis į protestuojančius mokytojus ir jų lyderį ministras, buvęs Kauno Sveikatos universiteto koloproktologijos profesorius, o kitoje pusėje – gana jaunas, energingas Panevėžio Mykolo Karkos mokyklos mokytojas, turintis savo kolegų palaikymą.
Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybėje iš aukštojo mokslo sferos, ir net iš tos pačios sveikatos apsaugos sferos yra ne tik Darbo partijos deleguotas ministras Dainius Pavalkis, bet ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ viceministrė, buvusi Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto prodekanė Natalija Istomina.
Ką partijos turi, tą ir deleguoja į ministrų bei viceministrų kėdes, nelabai žiūrėdamos, kad gal stipriai dubliuojasi kai kurių iš jų patyrimas. Pridūrus, kad tarp viceministrų yra dar labai patyręs, matyt, labiausiai patyręs tiek politikoje, tiek aukštojo mokslo sferoje socialdemokratų deleguotas Rimantas Vaitkus, buvęs Vilniaus universiteto prorektorius, matome, kad aukštajam mokslui kuruoti yra vadovybės perviršius.
O štai asmenų, turinčių suvokimą, kas yra mokyklų darbas, buvo ir yra labai didžiulė stoka. Ministras šių problemų, akivaizdu, visiškai nesupranta. Tai rodo ir jo gana absurdiška, buka gynyba Egzaminų centro vadovų po tokio didelio jų darbo broko. Krenta į akis ir paties ministro nesugebėjimas diskutuoti apie mokyklų problemas.
Po to, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcija pasitraukė iš valdančiosios koalicijos, viceministrės pareigas turėjo palikti ir vienintelė viceministrė, kuravusi mokyklų darbą ministerijos vadovybėje Edita Tamošiūnaitė. Ši buvusi mokytoja, beje, žiniasklaidoje buvo pagarsėjusi ir tuo, kad norėdama geriau baigti vidurinę mokyklą, perbėgo paskutinėse klasėse į kitą mokyklą.
Kiek ši viceministrė suprato mokyklų problemas nėra žinoma, nes ji labai stipriai vengė viešumoje apie tai kalbėti.
E. Tamošiūnaitę pakeitė nemažesnė tylenė mokyklų klausimais viešojoje erdvėje Darbo partijos deleguota viceministrė Genoveita Krasauskienė, kuri tik iki 2004 m. dirbo mokytoja ir mokyklos direktore Palangoje. Vėliau tapo anglų kalbos dėstytoja kolegijoje, dalyvavo politikoje: buvo Palangos mero patarėja, savivaldybės švietimo komiteto pirmininke, t.y. 10 metų nuo tiesioginio darbo mokykloje buvo atitrūkusi.
Todėl šiandieninėje Švietimo ir mokslo vadovybėje ministras D. Pavalkis yra paliktas tarsi vienas su mokyklos problemomis. Blogiausia, kad jis pats nedrįsta pripažinti, jog atsisėdo ne į savo roges, o komandos suformuoti, kad ji suprastų tas problemas, nepajėgia.
Tada kyla klausimas, kam tokį ministrą laikyti? Ir politikai, ar tapusieji ministrais galėtų turėti pakankamai savigarbos ir suprasdami, kad pateko ne ten, kur galėtų kažką gero padaryti, patys atsistatydinti. D. Pavalkis buvo, kiek girdėjau gerbiamu profesoriumi savo srityje, kai dirbo Kauno sveikatos universitete. Kam daryti iš savęs, sėdint ne savo kėdėje, visuotinės pajuokos ir kritikos objektą?
Deja, tenka pripažinti, kad jis ne pirmas toks Lietuvos švietimo ministras. Ir kai kurie jo pirmtakai visiškai nesuprato mokyklų problemų, darė klaidas, bet dabar išsijuosę kritikuoja ministrą D. Pavalkį. Nors ir jie turi pripažinti: mokyklų problemos gilėja Lietuvoje ir todėl, kad jos yra metai iš metų nesprendžiamos.
Toli gražu ne pats geriausias kelias buvo sunaikinti kaimo mokyklas Lietuvoje, pakeičiant jas geltonais autobusiukais, nes kaimo mokyklos yra ir kultūros židinys, o autobusas tik mašina.
Štai, kodėl ir mokytojų streikai Lietuvoje vyksta jau ne pirmus metus. O už jų stovi tie patys organizatoriai, kuriuos ir ankstesnė ministerijos vadovybė, ir dabartinė kaltina politikavimu. Bet jie siekė savo teisių valdant konservatoriams- liberalams, o dabar: socialdemokratams- „darbiečiams“ – „tvarkiečiams. Ir bet kuriai valdžiai yra negeri.
Tik ankstesnei ministerijos vadovybei nekilo mintis streikuojančius mokytojus kaltinti tarnaujant Rusijai ar kitoms išorės jėgoms.
Antradienį mokytojų mitinge prie Vyriausybės, kurį parėmė ir kitos profsąjungos, ministras D. Pavalkis parodė, kad nesugeba per tą nepasitikėjimą įžvelgti net proteste dalyvaujančiųjų vėliavų spalvų: oranžines pavadino raudonomis ir primenančiomis sovietmetį. Vėliau pripažino, kad apsiriko ir pavadino tai maža savo provokacija.
Tokių keistų pareiškimų ankstesnių ministrų praktikoje tiek daug neteko girdėti, bet nuolatinio dialogo tarp Švietimo ministro ir mokytojų interesus atstovaujančių lyderių nebuvo nei tada, nei šiandien.
Lietuvoje bendrai trūksta dialogo tarp valdžios ir piliečių, todėl nekeista, kad šią savaitę mokytojų streiką parėmė ir kitų sferų profesinių sąjungų atstovai. Tuo stengsasi pasinaudoti ir valdančiosios koalicijos opozicija, užmiršusi, ką pati darė būdama valdžioje. Bet artėja savivaldos rinkimai, o žmonių politinė atmintis dažnai būna gana trumpa, todėl opozicija ploja katučių, kai girdi daugiau kritikos valdžiai.
Šioje situacijoje, iš tikrųjų, didelė atsakomybė yra protestuojančiųjų, kad netapti vienos ar kitos valdžiai oponuojančios partijos įkaitais, o išlikti piliečių, profesinių savo interesų gynimo veiksniu.
Jeigu Lietuvoje prabus suvokimas, kad valdžia turi ne ignoruoti įvairiuose valstybės gyvenimo sektoriuose esančių, dirbančių piliečių valią, o eiti į dialogą su jų atstovais, organizacijomis, darant tai ne tik dažnai gana formaliai savo darbą atliekančioje Trišalėje taryboje, bus nuo to mūsų valstybei geriau.
Aišku, svarbus yra ir atsakomybės klausimas, kad neišlinguoti ganėtinai pažeisto dėl neatsakingų valdžios veiksmų, korupcijos, neteisingumo mūsų valstybės laivo. Bet noriu tikėti, kad visuomeninės, pilietinės organizacijos iš pradžių sieks dialogo su valdžia, o tik vėliau, jeigu matys arogantišką požiūrį, nenorą kalbėtis, kitų veiksmų.
Būtent taip, kaip suprantu ir elgėsi mokytojų atstovai. Jeigu Lietuvoje nebūtų vis labiau augančios baimės atmosferos reikšti savo nepriklausomą nuomonę, tai, matyt, protestuojančių mokytojų būtų dar daugiau.
Bet ar 17 savivaldybių Lietuvoje, tai mažai? Ar reikia laukti kol bus apimta tokiu protestu pusė Lietuvos rajonų? O kai juos parems ir kitų sferų darbuotojai, pavieniai piliečiai, kurie mato daug problemų valstybėje, bet vis dar tyli, kas būtų tada. Ir ar reikia tokio momento laukti?
Juk ir valdžia, politikai turėtų galvoti apie savo atsakomybę valstybei. Tai jie patys, pridėkime prie to dar ir aklą teisėsaugą įtakingų asmenų korupcijai, prie to prisideda. Valstybės laivas yra stipriai išpuvęs iš vidaus ir šiai padėčiai pataisyti reikia imtis labai atsakingų žingsnių.
Tiek valdžiai, tiek ir piliečiams. Kodėl nepradėti su nauju požiūriu į valstybės valdymą nuo švietimo sferos, kuri, mano įsitikinimu, viena svarbiausių valstybėje. Apie tai ne kartą rašiau ir kalbėjau, bet to suvokimo vis dar labai trūksta.
Protestuojantys mokytojai iškėlė visą eilę savo reikalavimų, daugiausia susijusių su jų socialinių-ekonominių problemų sprendimu. Kai ministras D. Pavalkis buvo paklaustas, ar jis yra pasirengęs sutikti su nors vienu protestuojančių mokytojų reikalavimu, jis gana arogantiškai pasakė: ne, o dalyvaudamas pokalbyje televizijos laidoje su mokytojų streikų vadovu A. Navicku net leido sau jam pasakyti: tu.
Bet tarp reikalavimų, kuriuos kelia mokytojai yra ir tokių, kurie susiję su mokyklų sferos pertvarkymu. Siekiama ir pakeisti ministrą. Kodėl valdančiajai koalicijai, prezidentei, kuri tyli ir dabar, ir tylėjo ankstesnę kadenciją, nepritarti šiems jų siūlymams, o pačiam A. Navickui nepasiūlyti tapti naujuoju švietimo ministru?
Juk visi suprantame, kad ministras D. Pavalkis nebevaldo situacijos mokyklų klausimu, neturi nei palaikymo, nei pagarbos mokytojų tarpe, o protestus rengia ne kas kitas, bet viena iš didžiausią palaikymą Lietuvoje turinčių mokytojų profsąjungų.
Visose Europos šalyse socialdemokratai glaudžiai dirba su profsąjungomis. Taip yra ir Lietuvoje. Vienas iš profsąjungų lyderių Artūras Černiauskas dalyvavo rinkimuose į Seimą socialdemokratų partijos sąraše.
Dabartiniai mokytojų protestų lyderiai skelbia esantys apolitiški ir toli nuo bet kurių partijų. Bet tai yra ir gerai. Juk mokytojų ir mokyklų problemos diena iš dienos augo valdant įvairioms Lietuvos valdžioms ir dabar jas reikia spręsti valstybės, o ne vienos kokios nors partijos lygiu.
Juo labiau, kad patirties, formuojant Vyriausybę pastaruoju metu yra nemaža, kai partijos delegavo į ministrų kėdę asmenis, kurie nebuvo glaudžiai su tomis partijomis susiję. Tokiu tapo Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis ir Energetikos ministras Rokas Masiulis.
Už šių paskyrimų galima įžvelgti ne tik partijų, bet ir Prezidentūros ranką. Gerai tai ar blogai partinei demokratijai, tai yra jau kitas klausimas, bet ir pats ministras D. Pavalkis buvo surastas Darbo partijos už jos partinio lauko ribų. Ar reikia partijai tokį ministrą bet kuria kaina laikyti ministro kėdėje, matant jo darbo vaisius?
Pasiūlymas mokytojų protestų lyderiui tapti ministru ir pačiam spręsti įsisenėjusias mokyklų gyvenimo problemas galėtų tapti ir galimybė šiam pilietiniam aktyvistui paneigti dabar jam valdžios politikų metamus priekaištus, kad visa tai yra tik populizmas.
Iš tikrųjų, dalis reikalavimų, kuruos dabar kelia mokytojai gali būti sunkiai įgyvendinami, bet duokite galimybę žmogui, kuris yra skirtingai nuo dabartinio ministro neabejingas mokyklų problemoms, parodyti, ką jis gali padaryti. Juo labiau, turinčiam tokį kitų Lietuvos mokytojų palaikymą, kuris yra būtinas, nes tektų įgyvendinti ir nepopuliarias reformas, kurių dabartinis ministras negali daryti.
Vakarų teisinėse demokratinėse valstybėse vis labiau yra diskutuojama apie tai, kad demokratija nesibaigia tik rinkimais. Juo labiau partijų dominavimu valstybės gyvenime. Valstybė yra ne tik valdžia ir į ją išrinkti pareigūnai, o ir piliečiai. Todėl svarstoma, kaip galima suteikti piliečiams daugiau galių valstybėje. Kad , ypač tose šalyse, kurios dar netoli pajudėjo brandžios demokratijos įgyvendinimo keliu, mažiau sulaukti sukrėtimų ir revoliucijų, o stengtis evoliucijos keliu spręsti visas problemas.
Vienas iš tokių kelių yra ir visuomenės, piliečių lyderių, turinčių palaikymą savo idėjoms, delegavimas į atsakingus valdžios postus, suteikimas jiems galių valstybės mastu spręsti tas problemas. Bet, aišku, atsakingų žmonių.
Paskyrus ministru žmogų, kuris parodė, kad turi geras organizatoriaus savybes, nes ne pirmus metus yra mokytojų lyderis, asmenį, kuris išmano ne iš kalbų, o iš savo gyvenimo mokyklų darbą, būtų žingsnis ta linkme, nes tikriausiai ir mokytojai, inteligentijos atstovai, nepalaikytų kokio nors veikėjo, kuris tik ant bačkos mokėtų lipti ir šūkius kalbėti.
Aišku, tokia ministro kėde turėtų būti suvokta ne, kaip šilta vieta ir „nupirkimas“ valdžia protestų lyderio, o milžiniška atsakomybė, sprendžiant valstybei aktualias problemas. Jeigu mokytojas ir mokykla neturi autoriteto, jeigu mokykla nėra vieta, kur vaikai gauna visas būtinas žinias jų gyvenimui, jeigu baigę šias mokyklas jie netampa savo valstybė patriotais, o paskutiniais metais dar pajunta ir milžinišką neteisybę baigiamųjų egzaminų metu, tai kokia gali būti mūsų valstybės ateitis.
Apie tai turėtume susimąstyti visi galvodami ir apie mokytojus, ir apie mokyklą. Kad šie du žodžiai: Mokykla ir Mokytojas imtų skambėti mums tik iš didžiosios raidės.
