Tai įrodė atvejis minėtoje gimnazijoje, kai fizinio ir psichologinio smurto prieš mokinį bangą sukėlė kūno kultūros mokytoja, nusprendusi pademonstruoti, kad turi tvirtą ir 24 laisvės metų neišmuštą sovietinį mentalitetą.
Daugiau laiko mergaičių kompanijoje leidusį berniuką ji viešai nusprendė įspėti, kad jei toliau tiek laiko leis nevyriškoje aplinkoje, tai jam gresia tapti gėjumi. Nenuostabu, kad po tokio mokytoja save vadinančio asmens poelgio berniukas buvo pasmerktas bendraklasių ir visų kitų moksleivių patyčioms.
Žinoma, nereikia versti kaltės vien tik ant nekompetetingai pasielgusios mokytojos pečių, tačiau šis poelgis labai gerai atspindi tą socialinį neišprusimą, kurį mokykloje demonstruoja laiko nebespėjantys pasivyti (o kartais ir nenorintys) ir dėl to dažnai moksleivių niekinami pedagogai.
Lietuvos mokyklose tvyranti įtampa rodo ne vien sistemos problemas, bet ir tai, kad tiek mokytojų, tiek mokinių pusė yra pamiršusi savo atsakomybę. Taip, jūs perskaitėte teisingai, atsakomybę pamiršę ne tik moksleiviai, tie „piemenys ir snargliai“, bet ir autoritetu mosuojantys, streikais grasinantys mokytojai.
Įprasta verkti dėl mažų mokytojų atlyginimų, menkų karjeros galimybių ir mažo kvalifikuotų specialistų pasirinkimo, bet tai niekaip nesusiję su asmenine atsakomybe. Didesnė problema, kad mokytojai dažnai demonstruoja tokio pačio lygio motyvaciją, kaip ir atvirai pamokų metu telefonus maigantys jų mokiniai.
Daugeliui turbūt pažįstama situacija, kai po moksleivio savižudybės ar kitokios tragedijos mokyklos direktorius ir mokytojos prieš kameras pasakoja, kad tai buvęs ramus, niekuo neišsiskiriantis mokinys, jie nesitikėję, kad viskas gali taip pasisukti, žada, kad psichologė kalbės su moksleiviais, bus parodytas koks filmukas, kurį visi ramiai pramiegos.
Kad mokinys ramus, galėtų pasakyti bet kas, užėjęs į klasę ir praleidęs joje minutę ar dar mažiau, bet kokia buvo jo asmenybė ar pomėgiai, ar jis konfliktavo su kitais mokiniais? Dažnai tokius individualaus bendravimo ir pažinimo aspektus mokytojai palieka nuošalyje dėl laiko ar tiesiog noro trūkumo, gindamiesi, jog jie nespėja.
Bet ar įsivaizduojate kitos profesijos atstovą, kuris galėtų teisintis, jog neatlieka savo pareigų ir kratosi atsakomybės, nes jo atlyginimas yra per mažas? Ar tai pateisina abejingumą tos profesijos atstovo, kuris vėliau reikalauja daugiau pinigų išdidžiai teigdamas, jog ugdo asmenybes ir veda jas gyvenimo keliu?
Lengviausia būdas - nusikratyti konflikto ir daugiau laiko sprendimui reikalaujančios problemos. Būtent tai ir lemia, kad moksleiviai paliekami spręsti problemas taip, kaip išmano. Nenuostabu, kad dažniausiai tai būna lengviausi ir mažiausiai kantrybės reikalaujantys sprendimai, kai kitokie, silpnesni ar tiesiog atsidūrę pajuokos centre moksleiviai yra atstumiami.
Lietuviškoje mokykloje bokso pamokos praverstų labiau nei etikos. Ši taisyklė galioja beveik visur, kur įsivaizduojama, kad mokytojo užduotis – kimšti faktus ir sprausti į programos nustatytus rėmus, bet ne auklėti ir suteikti galimybes interpretuoti, patiems moksleiviams ugdyti suvokimo gebėjimą.
„Reikia neužsileisti“, „reikia išmokti duoti atgal“, „turi už save pastovėti“ - tokiais komentarais palydimi fizinio ar psichologinio smurto atvejai mokykloje. Tam pritartų ir daugelis komentatorių, kurie ciniškai pridurs, kad toks jau tas žiaurus pasaulis.
Pasaulis išties dažnai būna žiaurus ir nesuteikiantis daug pasirinkimų, tačiau ar dėl to mes turėtume susitaikyti su visomis jos blogybėmis? Filosofinis klausimas, tačiau atsakymas mokyklų kontekste yra labai paprastas ir aiškus – jei norime išmokyti žmones spręsti problemas civilizuotai, turime būti principingi ir apsišarvuoti kantrybe.
Kas būna su tais, kurie visgi nesugeba atlaikyti patyčių ar smurto? Kaip įsivaizduojate teisingumą, kai jis neatsilaikys prieš kietesnį kumštį ar didesnę agresiją? Ne, mielieji, teisingumo pasaulyje kumščiu neapgins net ir kiečiausias superherojus. Jį turėsime ginti savo racionalumu ir gebėjimu tartis bei ginti tiesas logika, sveiku protu, o ne žandikaulio tvirtumu.
Nežinau, kokių veiksmų ketina Kauno atveju imtis Švietimo ir mokslo ministerija ar pati mokykla, tačiau įtariu, kad šis incidentas ir jo pasekmės liks tik užgaulioto moksleivio ir jo šeimos problema, o mokytoja atsipirks neigiamu žiniasklaidos dėmesiu. Niekas nesusiprotės įkrėsti proto ar bent sugėdinti pedagogės autoritetu prisidengusios mokytojos.
Kol tokie atvejai bus laikomi nemaloniais nesusipratimais ir mokykla nekels sau aukščiausiu etinių reikalavimų, tol turėsime tokią švietimo sistemą, kurioje kumščiais įrodytas pranašumas bus vertingesnis už teisingumą ir sąžiningumą kiekvienam.
