Netobula mokesčių sistema, pernelyg didelės „Sodros“ įmokos aukštos kvalifikacijos darbuotojams, visiškai nelankstus Darbo kodeksas. Tokias ydas šalies verslininkus vienijančios organizacijos valdžiai atskleidė jau seniai. Tačiau politikai konkrečių žingsnių arba visai nesiima, arba daro tai akivaizdžiai per lėtai.
Vien 2013-aisiais į užsienį iškeliavo apie milijardą litų lietuviško kapitalo.
Iš viso mūsų šalies verslo investicijos kitose valstybėse jau siekia 8 mlrd. litų. Mokesčiai už šį kapitalą keliauja nebe į Lietuvos biudžetą.
Mokesčius Anglijai, Norvegijai, Vokietijai ir kitoms valstybėms moka ir ten besidarbuojantys tautiečiai, nesvarbu, ar uždarbiaujantys žuvų perdirbimo gamyklose, ar bankuose. O pačioje Lietuvoje mokėtojų lieka vis mažiau.
Verslas pastaruoju metu itin skausmingai pajuto kai kurių specialistų stygių.
Su tuo, pavyzdžiui, susidūrė elektros jungčių su Lenkija ir Švedija tiesėjai – trūksta kvalifikuotų elektromonterių, inžinierių, jų vidutinis amžius persiritęs į penktąją dešimtį, o jaunimo įsilieja labai mažai.
Tą patį galėtų pasakyti ir kitų ūkio sektorių atstovai. Stinga vilkikų vairuotojų, daugelio specialybių statybininkų, netgi padorių virėjų.
Parsikviesti sugrįžti emigravusius tautiečius – beveik neįmanoma užduotis, kol egzistuoja nemenkas atlyginimų skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių.
Vadinasi, skylėms kamšyti lieka viena išeitis – skatinti imigraciją. Tiesa, nereikėtų manyti, kad plačiau pravėrus vartus plūstelėtų kinai, arabai ar afrikiečiai. Lietuva jiems – per tolima, per šalta, galiausiai kiltų labai daug problemų dėl kalbos.
Užtat įdarbinti daugiau ukrainiečių ar baltarusių, kurių mąstymas ir gyvensena panašūs į mūsų, visiškai įmanoma. Tai jau daroma, nors dar gana vangiai.
Antai viena Marijampolės bendrovė, užsiimanti automobilių gabenimu, prieš ketverius metus pasamdė porą dešimčių ukrainiečių. Jie, uždirbdami kelis kartus daugiau nei savo šalyje, visiškai patenkinti tokiomis sąlygomis.
Anot įmonės savininko J.Paltanavičiaus, Lietuvoje nebeįmanoma rasti vairuotojų, nes vieni išvis nenori dirbti, o kitiems patinka gyventi iš pašalpų.
Išties, sukūrusi platų socialinės paramos voratinklį, valstybė užsiaugino ištisą armiją darbingų, tačiau mieliau visų mokesčių mokėtojų sąskaita parazituojančių gyventojų.
Todėl nieko keista, kad stinga netgi statybininkų. Pastaraisiais metais daugiabučiai atnaujinami nebe dešimtimis, o šimtais.
Tačiau šis procesas jau ima buksuoti. Ne viename rajone konkursai neįvyksta dėl to, kad niekas nenori juose dalyvauti. Mat statybos įmonės tiesiog nebeturi pakankamai specialistų, kad apžiotų tokius kąsnius.
Daugiabučių renovaciją dabartinė Vyriausybė laiko vienu svarbiausių projektų. Tačiau jei jis įstrigs dėl darbo jėgos stygiaus, valdžia galės kaltinti tiktai save. Pirmiausia už tai, kad užsienio specialistų įdarbinimo sąlygos yra pernelyg sudėtingos.
Užsieniečio įdarbinimas darbdaviui kainuoja apie 3 tūkst. litų, o visos procedūros trunka apie tris mėnesius.
Reikia gauti leidimą dirbti, vizą, leidimą laikinai gyventi. Dokumentai siuntinėjami į Darbo biržą, ambasadas. Būna, kad būsimiems darbuotojams tenka lankyti ir įvairius kursus.
Trumpai tariant, kliūčių apstu. Lietuva pakankamai atsitvėrusi nuo darbo jėgos iš vadinamųjų trečiųjų valstybių.
Tik ar tai būtina, kai pati šalis negali ar nesugeba užsiauginti pakankamai kvalifikuotų specialistų? Ir ne vien jų – juk stinga net juodadarbių.
Ne paslaptis, jog kai kurie mūsų darbdaviai užsieniečius iš menkiau išsivysčiusių valstybių samdo tam, kad jie konkuruotų su tos pačios profesijos lietuviais.
Pavyzdžiui, didžiausia besiskelbiančioje šalies transporto įmonėje kone trečdalis vairuotojų – iš Ukrainos.
Gaudami panašų ar net menkesnį atlyginimą už lietuvius jie pastariesiems trukdo burtis į profesines sąjungas ir ginti savo interesus, kai kyla konfliktų su darbdaviu.
Todėl galiojanti nuostata, kad laisva darbo vieta pirmiausia turi atitekti Lietuvos piliečiui, jei tik yra norinčių, iš esmės yra teisinga. Blogai, kad neretai tų norinčių taip ir neatsiranda, o pasikviesti užsienietį – daug vargo.
Europos Sąjungos ekonomikos lyderė Vokietija irgi ilgai buvo gana uždara darbo imigrantams. Net ir dabar vokiečiai į juos žvelgia kreivai, manydami, kad daugelis skurdesnių šalių piliečių atvyksta tik dėl pašalpų.
Bet neseniai atliktas tyrimas parodė, kad šioje šalyje statistinis darbo imigrantas 2012 metais į biudžetą sumokėjo 3,3 tūkst. eurų daugiau nei gavo įvairių pašalpų ar išmokų.
Bendra nauda, kurios per metus sulaukė Vokietija, siekė net 22 mlrd. eurų.
Žinoma, Lietuvai apie tokius skaičius galima tik pasvajoti. Tačiau gal pakanka senamadiškai mąstyti, kad imigrantai tik atima darbo vietas iš mūsiškių? Jų duodama nauda visai šaliai gali būti labai didelė.
