Paklausiate: o kodėl ne dėl streikuojančių mokytojų reikalavimų nepaisymo?
Todėl, kad, kalbant paprastai, jokių „reikalingų pinigų“ D.Pavalkis neras. Kaip jų nerado ir visos buvusios vyriausybės. Ta pati situacija būtų, jei dabartinę koaliciją pakeistų kita.
Sąjūdžio laikais ir atkūrus nepriklausomybę kalbos apie revoliuciją švietimo sistemoje buvo garsesnės už kalbas apie ekonomines reformas. Prisiminkime vos ne maldaknyge tapusias tautinės mokyklos idėjas.
Sąjūdžiui mokytojai buvo bene vieninteliai patikimi nepriklausomybės siekio skleidėjai atsargiuose ir vietinės nomenklatūros prigąsdintuose Lietuvos kaimuose.
Visos partijos svajoja savo gretose turėti raštingų, šviesios galvos mokytojų, bibliotekininkų, kultūros namų darbuotojų. Pirmoji Vyriausybė dar šiek tiek stengėsi ir noro iš esmės pakeisti švietimo sistemą neprarado.
Bet visoms kitoms vyriausybėms nei švietimas, nei mokslas, o juo labiau kultūros politika niekada nebuvo tarp prioritetinių rūpesčių. Valstybės vadovų argumentai buvo labai paprasti: nebus stiprios ekonomikos, nepriklausomos energetikos, garantuotos gynybos, nereikės ir mokytojų.
Norite solidesnių investicijų į švietimą, mokslą, kultūrą - nurodykite, iš kur jų gauti.
Visai nesvarbu, kad prieš rinkimus ateinanti valdžia tikindavo žinanti, kaip spręsti problemas. Atsisėdusi prie naujos Vyriausybės stalo, ji pakartodavo tą pačią užburtą frazę: parodysite, iš kur gauti pinigų, imkite, kiek norite.
Tačiau jei rinkėjai patys gali išspręsti savo problemas, kam tada renkami atstovai? Nėra dar buvę Vyriausybės, kuri, prieš rinkimus pasinaudojusi švietimo sistemos darbuotojų patiklumu, po to jų neapmulkintų.
Dabartinė koalicija aštriai kritikavo konservatorius ir liberalus už švietimo reformas, nepagarbą mokytojams. Deja, D.Pavalkis, atsakydamas streiką organizuojantiems mokytojams, nė nesistengė sugalvoti ko nors gudriau už savo pirmtakus: atstokite, pinigų nėra, reikalavimai nerealūs, sukitės patys. Parodysite, kur padėti maišai su pinigais, prašom, imkite į valias.
Paklausite: jeigu ministro galimybės ribotos, kodėl sakau, kad jį reikia atstatydinti? Todėl, kad jis pasakė du tokio rango pareigūnui neleistinus dalykus.
Streikui vos prasidėjus ir sukilėliams pasišovus, kaip dabar įprasta, aplankyti Seimą ir Vyriausybę, vienoje televizijos žinių laidoje paniekinamai atsakė: „Oras geras. Tegu pasivaikšto.“ Vien dėl šio posakio jis nevertas posto.
Ministro frazė man primena sovietinės nomenklatūros reakciją į pirmuosius Sąjūdžio mitingus: tegu, girdi, pasivaikšto. Kuo tai baigėsi, žino ir darželinukai. Pasivaikščioti teko patiems taip sakiusiems.
Kadangi į valdžią atėjusių ministrų pasipūtimas jau tampa simptomu, jie iš aukšto pradeda žiūrėti į bet kokį žmonių nepasitenkinimą, ministro D.Pavalkio atstatydinimas turėtų būti įspėjimas, kad politikų arogancijai yra ribos.
Antras D.Pavalkio samprotavimas yra bjaurus jau ir moraliniu požiūriu. Kalbėdamas viešai ministras ne kartą yra užsiminęs, kad galbūt streikininkų tikslai sudėtingos geopolitinės situacijos fone sutampa su pastangomis destabilizuoti situaciją valstybėje, netgi pasigirdo palyginimų su Donbaso separatistais.
Migloti politiko aiškinimai, visiems suvokiant, kas turima omenyje, privertė jauną streiko organizatorių, Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininką A.Navicką vos ne pro ašaras televizijos laidoje teisintis ir ieškoti tarp savo giminių nukentėjusių nuo stalinistinių represijų.
Vyresniam ir suvokiančiam, kokia yra Lietuvos visuomenė, ministrui negarbinga tokiais argumentais remti į kampą tik pirmuosius žingsnius visuomeninėje veikloje žengiantį jauną žmogų.
Deja, lengva ranka panašių užuominų įvairiomis progomis žeria daug politikų. O juk kas jau kas, o Lietuvos mokytojai yra bene toliausiai nuo Rusijos geopolitinių ambicijų, informacinių karų ir slaptų destabilizacijos sąmokslų.
Kaip sovietiniais laikais ir Sąjūdžio pradžioje, ir šių dienų mokytojai yra viena šviesiausių, patriotiškiausių Lietuvos gyventojų grupių. Jeigu D.Pavalkis turi konkrečių faktų, juos nedelsiant reikia ir pateikti, o jeigu ne - atsiprašyti ir atsistatydinti.
Žinoma, vieno ministro išėjimas „pasivaikščioti“ situacijos nepakeis. Ką reikėtų daryti?
Pirmiausia streikininkai neturi bijoti politizuotis. Politikai supranta tik politinę kalbą ir reaguoja tik į politinę jėgą. Pastaruosius dešimt metų valdžioje esantieji politikos formavimą priskiria tik sau, o kitiems piliečiams patariama dirbti savo darbą, nesikišti ir laukti, kol bus pakviesti į rinkimus.
Konstitucijoje įteisinti žmonių protestai laikomi vos ne griaunantys valstybės pagrindus ar net pilantys vandenį ant priešų „malūno“. Bet kuri valdžiai nepalanki nuomonė dažniausiai niekinamai vadinama politikavimu.
Tačiau politikuojantys sąjūdininkai kažkada atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų valdžios tūzai labai norėjo, kad Sąjūdis liktų visuomeniniu judėjimu, o tikrieji politikai - jie patys.
Jeigu mokytojai nori, kad jų padėtis pagerėtų, jie turi turėti rimtą būrį savo atstovų kitame po dvejų metų vėl atsinaujinsiančiame Seime. Bet ir pats Seimas turi bent 50 procentų atsinaujinti streikų neniekinančiais ir demokratiškai mąstančiais politikais. Kitaip viskas liks kaip dabar, o gal bus net blogiau.
