O gal jis – tiesiog pavyzdys, jog net ir kai kurie didžiausi Rusijos liberalai bei demokratai turi tą patį geną, kaip ir likusi jų tautiečių dauguma? Tik daugumos smegenyse, ir taip persunktose sovietmečiu suformuoto „zonos“ mentaliteto, jis yra pražydęs baisiausiomis didžiarusiškojo imperializmo ir šovinizmo metastazėmis.
Juk ne veltui sakoma: kai kuriuos, net ir karščiausius Rusijos demokratus – „zapadnikus“ atsargiai pakrapščius mažojo piršto nageliu, žiūrėk, į paviršių išlįs statistinis „Novorusijos“ liaudies gynėjas.
Išmėgintas ir labai tikslus metodas – prie kalbos apie Rusijos demokratiją su kokiu nors tenykščiu demokratu kilnojant baltąją, ketvirtą-penktą burnelę pakelkite su žodžiais „Na, tai slava Ukraine!“ ir žiūrėkite, ką jis pasakys ar padarys. Anaiptol ne kiekvienas atsakys, kaip ir dera tikram Rusijos demokratui, oi ne kiekvienas!
Tokios mintys kyla, klausantis, ką Europoje kalba buvęs pagrindinis Rusijos politinis kalinys, buvęs naftos milžinės „Jukos“ vadovas ir oligarchas M.Chodorkovskis, kalėjime pravardžiuotas Chodoru.
Ragina palikti Krymą
Po to, kai Kremlius pasodino M.Chodorkovskį į kalėjimą ir atėmė jo milžinišką biznį, kone niekas Rusijoje ir už jos ribų netikėjo, kad jis išeis į laisvę, kol Rusijos valdžioje bus dabartinis režimas ir jo vadas V.Putinas.
Tačiau, kai dešimt metų atsėdėjęs kalinys staiga buvo paleistas praėjusių metų pabaigoje, V.Putinui patenkinus jo malonės prašymą, daugelis spėjo, kad taip diktatorius norėjo pažaisti demokratiją prieš jam labai svarbų viešųjų ryšių renginį – Sočio olimpiadą.
Taip pat buvo spėjama, kad M.Chodorkovskis paliko belangę davęs kokius nors slaptus įsipareigojimus. O kaipgi kitaip – negi ta publika ims ir tiesiog taip paleis eiti kur nori plačiais laukais be jokių papildomų sąlygų?
Vyravo versija, kad M.Chodorkovskis pažadėjo, pavyzdžiui, nebesikišti į politiką. Tokias prielaidas jis pats iš pradžių ir patvirtino, pareiškęs, kad tikrai nebedalyvaus politikoje ir tiesiog nori ramiai gyventi.
Tačiau dabar jo elgesys – visiškai priešingas. Jis itin aktyviai kritikuoja dabartinį režimą, skelbia jo būsimą krachą, net pareiškė prezidentines ambicijas. Itin garsiai ir aktyviai jis reiškiasi Vakarų politinėje scenoje ir viešojoje erdvėje. Ten, aišku, jis yra labai laukiamas ir reklamuojamas.
Tačiau pastaruoju metu kai kurie M.Chodorkovskio pasisakymai ne kokiais nors bendro pobūdžio, o konkrečiais ir Rusijos režimui itin svarbiais klausimais vis labiau rėžia ausį. Pavyzdžiui, jis neseniai sukėlė nemažą triukšmą, pareiškęs, jog tuo atveju, jei taps Rusijos prezidentu, negrąžins Krymo Ukrainai.
Mat, pasak jo, Krymo atplėšimas atitinka rusų tautos valią, tad jis ją turėtų gerbti – kaip ir turi tikras demokratas.
Šią savaitę tą patį jis pakartojo pačioje Europos sostinėje Briuselyje, Europos parlamente, parlamento Užsienio reikalų komiteto posėdyje.
Tai jį paskatino padaryti Lietuvos europarlamentaras P.Auštrevičius, kuris, nors ir pareiškė privalomąją pagarbą V.Putino kankiniui, tačiau paskelbė ir esąs sunerimęs dėl jo ankstesnio pasisakymo Krymo klausimu ir paprašė detaliau paaiškinti savo poziciją.
M.Chodorkovskis, kurį europarlamentarai ir taip užvertė įvairiausiais klausimais, P.Auštrevičiaus klausimą pavadino sunkiausiu ir pasiliko jį pabaigai.
Jis pareiškė visuomet kartojęs, kad Krymo aneksija yra visiškai neteisėta, tačiau, kita vertus, pasak jo, rusų tautą teks „dešimtmečius“ įkalbinėti ir prašyti atiduoti pusiasalį Ukrainai.
Parlamentarai – diplomatiški
Lrytas.lt paklausė P.Auštrevičiaus, ką jis mano apie tokius M.Chodorkovskio pareiškimus ir svarbiausia – kodėl, jo nuomone, taip kalba buvęs oligarchas.
„Švelniai tariant, esu labai nustebintas. Tebesu absoliučiai tikras, kad dėl Krymo Rusijos demokratai turi ieškoti kito atsakymo. Ne tai turi būti sakoma – tiek Rusijos žmonėms, tiek Europai. Atsakymas gali būti grįstas tik tarptautinės teisės viršenybe. Demokratinės ir europietiškos Rusijos neįsivaizduoju su aneksuotu Krymu. Nėra tokio kelio“, – sakė Lietuvos europarlamentaras.
P.Auštrevičiaus nuomone, M.Chodorkovskio motyvas – noras flirtuoti su Rusijos viešąja nuomone, kur dabar visiškai dominuoja Kremlius.
„Kodėl Chodorkovskio pasisakymas Europos Parlamente buvo toks, sakyčiau, nuviliantis? Manau, būtent dėl to, jog jis yra pasirinkęs kelią nesakyti Rusijos žmonėms tiesos. Matyt, bijo, kad bus jų atstumtas, nesuprastas, marginalizuotas, todėl bando žmonėms pataikauti. Tačiau M.Chodorkovskis bando suderinti du nesuderinamus dalykus – jis nori pokyčių ir nemato galimybių keisti dabartį“, – svarstė P.Auštrevičius.
Tikrai švelniai pasakyta! Na, tarkim. Galbūt opozicionierius tikrai nori tik pažaisti su šiek tiek „popsūchos“ tikrosios demokratijos pergalės vardan ir už tai galima atleisti – juk šventi tikslai pateisina ne visai šventas priemones, ar ne?
Tik bėda, kad toks žaidimas – žymiai labiau Kremliaus, o ne opozicijos naudai. Viena vertus, jis Vakaruose meta šešėlį būtent ant visos Rusijos opozicijos. Jis dar labiau sutvirtina Kremliui itin naudingą mitą, kad rusų tauta ir demokratinė santvarka su teisės viršenybe yra iš esmės nesuderinami dalykai, kad rusai gali būti tik autoritarais ir jokiu būdu ne demokratais.
Trečia, tai tiesioginis skatinimas susitaikyti – bent psichologiškai, su faktu, kad Krymas prarastas ir jokiomis sąlygomis jo negalima sugrąžinti Ukrainai ne tik artimiausiu, bet ir žymiai tolimesniu metu. Tad iš esmės ir neverta bandyti.
Tokio požiūrio įsitvirtinimo ir dominavimo Vakaruose taip pat siekia būtent Kremlius.
Žinoma, Krymas – prarastas. Tačiau tik tol, kol Rusiją valdys tokia diktatūra, kaip šiandien – ir nesvarbu, kas bus formalus jos karalius. Ji pusiasalio tikrai neatiduos. Tad tai – jokiu būdu ne argumentas „pripažinti“ jai Krymą, o griauti ir plėšyti ją pačią. Tik pasisekus ją sugriauti, galima realiai tikėtis, kad Rusija atiduos ne tik Krymą, bet ir visą Ukrainą.
Kito kelio tiesiog nėra – žinoma, jei mes iš tiesų nepripažįstame, pavyzdžiui, vokiečių tautos valios, tokiam A.Hitleriui atplėšus nuo Českoslovakijos Sudetus.
Gynė Kremlių, pliekė Vakarus
Bet nenutolkim nuo mūsų šių dienų herojaus. Mat kur kas svarbiau, kad M.Chodorkovskio kalboje buvo ir daugiau kabliukų, o Krymas – toli gražu ne vienintelis ir net ne įdomiausias bei svarbiausias.
Garsusis disidentas, aišku, pliekė režimą, žadėjo jo griūtį po dešimties metų ar net greičiau, prašė Vakarų paramos Rusijos opozicijai ir visaip kitaip vanojo dabar Rusiją valdančiuosius.
Tačiau čia pat jis, žiūrėk, net atsivėdėdamas ima pliekti Vakarus už tai, kad jie taiko Rusijai sankcijas. Rusijai, „kaip šaliai“, o ne atskiriems jos režimo atstovams – net ne visam režimui.
Tai, kad nuo šių sankcijų ima kentėti eiliniai vargšai Rusijos žmonės, esą tik į naudą režimui, kuris, pasitelkęs savo propagandos mašiną, tik dar labiau subūrė mases aplink save ir nuteikė jas prieš Vakarus.
Taigi, pasak M.Chodorkovskio, Vakarai turi nusitaikyti į pavienių režimo atstovų prisivogtus pinigus. Taip jie ne tik neerzins ir neskriaus be reikalo rusų tautos, bet ir rodys jai, kas ją iš tiesų apvogė ir kokiu mąstu bei kas ją valdo.
Be to, M.Chodorkovskio teigimu, „Rusijos isteblišmento“ dauguma – visiškai proeuropietiškai nusiteikusi, blaiviai ir racionaliai mąstanti apolitiška biurokratija. Ta biurokratija, esą, supranta, kad V.Putino politika yra Rusijai pražūtinga. Be to, šios valdiškos masės yra vienintelis Rusijos ateities garantas, kuris tik ir gali sulaikyti Rusijos ritimąsi bedugnėn.
Tad, pasak opozicinionieriaus, Rusijos opozicijos tikslas – ne „ateiti į valdžią“, o „tarnauti“ tai valdiškai „daugumai“, kurią turėtų remti ir Vakarai. Nes tokios liustracijos, kaip, pavyzdžiui, Gruzijoje, Rusijoje nebus įmanoma atlikti.
Daugiau – dar įdomiau. Dabar Vakarai, pasirodo, vis viena turės surasti kažkokį „kompromisą“ su dabartiniu Kremliaus režimu, nes alternatyva tam – tik visuotinis karas. Link to Kremlių stumia ir jo vidaus „vanagai“. Tačiau Kremlius – tai ne jie ir Vakarams reikia padaryti viską, kad Kremlius nebūtų „priverstas“ rinktis būtent „vanagų“ siūlomo kelio.
Mat, pasak M.Chodorkovskio, kuris kalbėjo taip, tarsi būtų specialiai apie tai informuotas, Kremlius iš tiesų nori grįžti prie „taikaus sambūvio politikos“.
Taip pat M.Chodorkovsis kalbėjo apie tai, kad „didžiojoje Europoje“ Rusijai reikės rasti kažkokį naują ypatingą vietą, nes ta vieta po Berlyno sienos griuvimo buvo „nustatyta ne visai korektiškai“, kas iš esmės ir atvedė Rusiją į V.Putino glėbį.
Ko labiausiai bijo režimas?
Įdomiai, ar ne? Kaip matome, prieš mūsų akis – beveik pilnas rinkinys tų mąstymo šablonų bei mitų, kuriuos Vakaruose skleidžia ir populiarina pats Kremlius ir jo rėmėjai – vieni sąmoningai, kiti – dėl savo pačių įsitikinimų bei pasaulėžiūros.
Palukštenkime juos. Taigi – sankcijos.
Taip, taikymasis į režimo grietinėlės atstovus bei jų pinigus Vakarų bankuose – itin skausmingas bei reikalingas dalykas. Juk juodi prisivogti milijardai ir už juos nusipirktos vilos, jachtos bei futbolo superklubai – šio korupcinio, kaip ir visos elementarios diktatūros, režimo egzistencijos esmė ir prasmė.
Tačiau tai toli gražu negali būti vienintelė priemonė, o tik pirmoji – įspėjamoji ir parengiamoji. Vien ji iš esmės nekeis dabartinės situacijos. Žinoma, tai gali įskelti nepasitenkinimo vadais, baimės ir blaškymosi židinius režimo viduje, galbūt net sukurti prielaidas „dvaro perversmui“. Tačiau net jei jis ir įvyktų ir net būtų sėkmingas, režimo prigimties ir jo elgesio iš esmės nekeistų. Tikėti tuo – tiesiog naivu.
Vienintelė tikra režimo spaudimo, destabilizavimo ir net jo sugriovimo priemonė – kuo skaudesnės ir sunkesnės sankcijos būtent visai Rusijos ekonomikai ir kertančios būtent plačiosioms eilinių Rusijos žmonių masėms.
Sakot, tai neteisinga, nes jie niekuo nekalti? Kaip tai? O ant kieno pečių laikosi režimas, kuriam karštą meilę ir ištikimybę dabar kasdien prisiekinėja kone 90 proc. tų nekaltų avinėlių, spinduliuojančių tiesiog zoologinį antiukrainietišką rasizmą ir reikalaujančių vis daugiau ukrainiečių kraujo?
Ant kieno pečių tas režimas apskritai atėjo į valdžią, tiesdamas sau kelią čečėnų krauju?
Sakote, jie propagandos „aukos“? Baikit, ta propaganda, nepaisant tiesiog beprotiško jos intensyvumo ir kiekio, tokia sėkminga būtent dėl to, kad tiesiog atitinka tuos mąstymo archetipus ir pamatus, kuriais visuomet rėmėsi daugelis tų masių, dabar jas liejančių į išorę.
Sakote, jie neturi išeities? Kaip tai? Va ji, čia šalia, tegul pažiūri pro langą – Maidanas. Bijo? Aišku, kad bijo.
Juk visas šis pyktis ant ukrainiečių ir yra pagrįstas būtent tuo, kad jie, visuomet laikyti žemesniąja rase, to nepabijojo ir metė iššūkį ne tik tai baimei, bet ir visai įprastai pasaulio santvarkai. O joje taip patogu gyventi! Juk kas daugiau, nei atsipalaiduoti ir pajusti malonumą, tau belieka daryti, paprastas žmogau, tame pasaulyje, kur viską valdo galingieji ir stiprieji Olimpo gyventojai!
Tad būtent už Maidano iššūkį tai pasaulio santvarkai, tos gerųjų vargšų rusų masės, šaukdamos apie amerikų ir fašistų sąmokslus, ir nori ukrainiečius tiesiog sunaikinti.
Gerai, tarkim, tikros sankcijos mases paskatins dar labiau susitelkti apie vadą ir dar labiau nuteiks prieš supuvusius Vakarus. Tačiau tai ne tik ne garantuota, priešingai – pats Kremlius labiausiai ir bijo būtent kuo skaudesnio sankcijų poveikio plačiosioms masėms ir žemiesiems sluoksniams, nes žino, kad dabartinis „susitelkimas“ – iš esmės laikinas ir efemeriškas dalykas.
Tik laiko ir, žinoma, ūkio griūties masto klausimas, kada ta agresija, dabar dosniai liejama į išorę, pradės krypti į viršų. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad ji įgaus griaunamąją galią, bet kad režimui tvarkytis su ja bus beprotiškai sunku – faktas.
Tad tik tokio poveikio pavojus ir yra vienintelis dalykas, kuris jį pristabdo Ukrainoje. Žinoma, karine jėga okupuoti ir užgrobti visos Ukrainos Maskva tikriausiai tiesiog negali fiziškai, neturi pajėgų ir galios – štai net ir visko, ką norėjo, Rytuose nepagrobė. Tačiau iš ten, kur vis giliau apsikasa, kurstyti ugnį visos šalies mastu galėtų tikrai aktyviau.
Bet būtent tikrų ir vis naujų ekonominių sankcijų baimė jį ir skatina sukti uodegą, slapstytis, vis manevruoti.
Nori sandėrio – bet dėl ko?
Kaip tik ir jau įvestų sankcijų poveikis, kuris ir taip jau skaudus, ragina Kremlių siųsti į Vakarus net ir viešus signalus, kad reikia „susitarti“ dėl kokio nors „kompromiso“.
Žinoma, tam, kad Vakarai tartųsi, jie pirmiausia turi atsisakyti net ir minčių apie tai, kad dabartinį režimą reikia visiškai diskvalifikuoti ir sugriauti. Tad tam ir reikia teorijų apie tai, kad jis, matote, nepaprastai nevienalytis, kad jo viduje nuo amžių amžinųjų, o ypač – dabar – nuožmiai grumiasi kažkokie rudi išprotėję vanagai su kokiais tai liberaliais, racionaliais ir pragmatiškais balandžiais. Tuo tarpu to režimo rankos ir kojos apskritai visiškai sveikos ir tik ant jų turi laikytis ir visa Rusija.
Žinoma, tai, kad ten, viduje, yra visokių – vienų plėšresnių, nes alkanesni, kitų – jau labiau prisisotinusių – matyti plika akimi. Jie į viešumą siunčia priešingus signalus – vieni apie tai, kad reikia tęsti karą, kiti – kad nereikia pasiduoti tokiai priešų „provokacijai“.
Tačiau jie visi visuomet sėdėjo vienoje valtyje ir puikiai supranta, kad jei skęs, tai tik kartu. Tų signalų priešingumas gali būti net tyčinis ir sutartas. Be to, kaip jau minėta, jokios rokiruotės nieko neduos – kol iš tiesų neskęs visi.
Taip, galbūt tikros liustracijos iš pamatų Rusijoje ir neįmanoma atlikti, galbūt, griūnant režimui, grius ir visa šalis, galbūt – ir net labai tikėtina – kad, apėmus tikrai agonijai, jis gali griebtis ir kažkokių desperatiškų ir beprotiškų veiksmų.
Bet tokia perspektyva – kartu ir vienintelė Rusijai, kuri pati, džiugiai ūbaujant pritariančiai tautai, jau seniai pralėkė visas sankryžas, kuriose dar buvo galima pasukti kitur, ne į bedugnę.
Matyti, kad pats režimas to vis labiau bijo, tad štai ir svaidosi visokiais siūlymais, iš kurių pagrindinis – „tartis dėl kompromiso“.
Kokio „kompromiso“? Koks jo turinys? „Bendra Europos erdvė“, kurioje Rusijai taip pat numatyta kažkokia „korektiška“ vieta, o ne ta, kurią jai buvo numatę Vakarai, kurie jai dar ir, pasirodo, taikė „dvigubus standartus“?
Ta „erdvė“, apie kurią, Vakaruose vėl vis garsiau kalba tokie Rusijos draugai, kaip, pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris – tuščias burbulas.
Jis būtų skirtas tik pridengti tai, kad Vakarai atsitraukia, grįžta prie įprasto biznio su Rusija ir iš esmės atiduoda Ukrainą jai sudraskyti, ką ši, be abejo, nedelsdama pultų daryti su triguba energija. Po to tuo pasitenkintų? Aišku, kad ne. Štai ir viskas.
Tušti išvedžiojimai apie kažkokią „bendrą erdvę“, kuri apimtų ir Eurazijos muitų ir Europos Sąjungą, ir kurią neva visada siūlė taikingoji ir konstruktyvioji Rusija – atmaina kitos Vakaruose populiarios propagandinės klišės. Ji skelbia, kad agresyvūs ir visa tai atmetantys Vakarai, kurie, nuolatos spaudžia Rusiją ir nepaiso jos „teisėtų interesų“, ir yra „kalti“ dėl to, kas vyksta Ukrainoje ir dėl šios geopolitinės krizės apskritai.
Chore – savo noru ar privertė?
Bet štai ir vėl svarbiausias klausimas – kodėl M.Chodorkovskis visa tai dėsto Vakarų auditorijai tarsi iš paties Kremliaus propagandininkų surašytos instrukcijų?
Čia galima prisiminti, kad Kremlius visada, kaip dabar madinga sakyti, diversifikuodavo savo propagandos srautus. Savoms masėms – visiškai tiesmuka, buka ir superagresyvi propaganda, pigiausias opiumas, karo trimitai ir raumenų demonstravimas iš aukščiausių tribūnų. Tuo tarpu Vakarų publikai – gerokai subtilesni subproduktai, kuriuos ši gali vartoti net specialiai neraginama.
Tokia figūra, kaip M.Chodorkovskis – aukščiausio lygio ir pats tinkamiausias agentas tokiam subtiliam vakariečių verbavimui. Jo balsas – pats saldžiausias tame chore, kuris pastaruoju metu su nauja jėga skamba Vakarų auditorijoje ir kuriame gieda nuo įvairių solidžių tarptautinės politikos ekspertų iki aukščiausio rango politikų.
Juk jei jau jis sako, kad su Kremliumi, kuris nors ir labai blogas ir kažkada ateityje pats sugrius, šiandien reikia draugauti ir elgtis mandagiai, tai ką čia daugiau bepridėsi?
Žinoma, gali būti, kad buvęs oligarchas dėsto išties tai, ką mano ir galvoja, kad visos šios „tiesos“ – svarbiau už tai, kad jos ne tik naudingos režimui, bet ir yra visiškai nesuderinamos su tais pamatais, į kuriuos turėtų remtis ir remiasi tikroji, demokratinė dabartinės Rusijos opozicija.
Tačiau vis labiau stiprėja įtarimas, kad jis tiesiog transliuoja tai, ką turi transliuoti. Galbūt ir išties net ne paties pagrindinio garanto viltis ir baimes, o kurių nors balandžių godas, nors abejotina, kad tokios operacijos būtų vykdomos be paties caro sankcijos.
Bet kokiu atveju, jei Kremlius išties į talką jau tempia ir tokius, vadinasi ten reikaliukai – išties prasti!
