Praėjusią savaitę direktorius paskutinį kartą vaikščiojo KTU gimnazijos koridoriais. Prieš 25 metus gimnaziją įkūręs ir ją viena geriausių mokyklų šalyje pavertęs 64-erių plungiškis neslepia, kad tokios istorijos pabaigos nesitikėjo. Vis dėlto vyras dėl savo apsisprendimo nė kiek nesigaili ir teigia, kad svarbiausia gyvenime yra orumas.
„Geriau mirti stovint negu gyventi priklaupus. Nenorėjau jokių atsisveikinimų, jokio susireikšminimo. Dėl to pasitraukiau gruodžio 5-ąją, o ne 12-ąją, po savaitės, kai mano gimtadienis. Tada jau būtų buvę fejerverkai. Nenorėjau nieko, tik išeiti ramiai, sutemus“, – apie savo pasitraukimą iš pareigų jausmingai kalbėjo B.Burgis.
Buvęs KTU gimnazijos direktorius atvirai kalba apie savo ateitį, būsimų kartų ugdymą, griežtą aplinką, suteikiančią galimybę tobulėti augančioms asmenybėms, pagrindinius elgesio, moralės ir žmoniškumo principus.
– Visa šalies švietimo sistema dūzgia tarsi bičių avilys spėliodama, ką vienos geriausių šalies mokyklų direktorius veiks artimiausioje ateityje. Sklando gandai, kad ketinate kurti privačią mokyklą. Ar tai tiesa? – pradėjome pokalbį su B.Burgiu.
– Pokštas! Atimkite iš manęs 20 metų, ir aš ją įkursiu. Nėra problemų, tikrai įkurčiau. Mano sūnus pasakė kažkieno protingą mintį – talentas turi būti alkanas. Bėda, kad aš jau per daug visko užgyvenau. Nebėra paskatų, variklio ką nors kurti, daryti, tai būtų panašu į seniokišką bandymą viešai sportuoti. Man nereikia to dirbtinio jauninimosi.
Leiskite man dabar pasivaikščioti po mišką – jausiu lapų šiugždesį po kojomis, gal kokį eilėraštį parašysiu. Gyvenimas – jauniems. Aš dabar galiu tik patarinėti. Juk jei ką nors kurti, tai tik didingo, kad vėl būtų pats geriausias dalykas, negaliu šiaip sau sukurti kokio menko nieko. Parašiau knygą „Matematika gimnazistams“, gruodžio mėnesį bus išleista. Seminarus vedu. Visada yra ką veikti, tiktai galvok, mėgaukis tuo, ką darai. Smagiausia, kad už tai dar ir pinigai mokami.
– Kaip jums pavyko sukurti fenomenalią ugdymo įstaigą? Kokios pagrindinės šios sėkmės priežastys?
– Kiekvieną dieną savo darbą dariau su užsidegimu ir dideliu džiaugsmu. 25 metus ėjau į gimnaziją kaip į šventę. Visiems sakiau, kad nesu mazochistas ar prasčiokas, kad būčiau ten, kur man nepatinka. Įsivaizduokite – 25 metai laimės! Ir, žinoma, kad stengiausi iš visų jėgų, kad būtų kuo geriau, nuo ryto iki vakaro. Toks gyvenimas – tikras džiaugsmas.
– Kalbama, kad tapti KTU gimnazijos mokytoju būdavo gerokai sunkiau nei kai kurių universitetų profesoriumi ar netgi nei apsiginti daktaro disertaciją. Tai tiesa?
– Būdamas direktoriumi stengiausi iš visų jėgų. Mokytojas pirmiausia turi būti pavyzdys gimnazistui. Jis turi ne tik puikiai išmanyti savo dėstomą dalyką. Mokytojas negali keiktis, jis negali rūkyti, negali girtuokliauti – jis beveik nieko negali. Mokytojas turi būti vos ne tobulas žmogus. Tokių, žinoma, nėra, bet turi stengtis to siekti.
– Atsiradus internetui informacija ir žinios tapo lengvai prieinamos kiekvienam smalsiam mokiniui. Ko šiame informaciniame amžiuje moksleivį gali išmokyti mokytojas?
– Atsakymas labai paprastas – tai, kas išrasta prieš 100 ar 50 metų, niekaip nepakeis to, kas išrasta prieš 10 tūkst. metų. Nėra efektyvesnės mokymosi sistemos kaip sistema „žmogus – žmogus“. Informacija yra nulis, jeigu nėra emocinio ryšio, jei nėra akių žvilgsnio, žodžio, žmogaus, jo šilumos, gestų, mimikos. Žinoma, gali mokytis savarankiškai, šio bei to išmokti, bet tikrai ne taip sparčiai, kaip su mokytoju. Aišku viena – mokytojai yra, buvo ir visada bus.
– Dažnai įsivaizduojama, kad šiuolaikinis mokytojas turėtų pasižymėti panašiomis savybėmis kaip ir verslo organizacijos vadovas: turi būti drąsus, turėti viziją ir jos atkakliai siekti, mokėti įkvėpti, uždegti, sutelkti komandą bendram tikslui, padėti kiekvienam jos nariui atsiskleisti ir tobulėti. Ar tokie dideli visuomenės lūkesčiai ir reikalavimai yra pagrįsti?
– Mokytojas pirmiausia turėtų būti asmenybė. Jis turi būti eruditas, išprusęs. Jis turi būti kitoks nei tas, kuris dirba su plaktuku ar šaldytuvais. Žmogus turi būti gimęs mokytojauti, o ne tapęs mokytoju. Padaryti iš bet kurio žmogaus mokytoją nėra jokių galimybių. Reikia atrinkti tuos, kurie gali būti mokytojais, ištobulinti juos iki begalybės ir tik tuomet jie bus Mokytojai.
Tačiau mūsų visuomenės bėda ta, kad nesutariama, jog mokytojas visada turi būti aukščiau už visus tuos, kuriuos moko. Jis turi būti atitinkamai įvertintas – ir pagarba, ir pozicija visuomenėje, ir atlyginimu. Kol to nebus, bus tiktai mokytojukai, tik vargšiukai, tik amatininkai. Labai dėl to gaila.
– Manote, kad šiandien Lietuvoje mokytojai nėra pakankamai vertinami?
– Mokytojo profesija yra visiškai nuvertinta. Pradėkime nuo to, kad į pedagogiką įstoja tie, kurie kitur nepatenka. Na, ne absoliučiai visi, žinoma, bet daug tokių. Tai yra viso šalies švietimo tragedija. Antras dalykas, kad visuomenė mokytoją stumdo kaip kokį tarną. Kur tai matyta? Pasaulyje taip nėra. Guvernantė yra guvernantė, o mokytojas yra mokytojas. Reikia atskirti tuos dalykus. Kodėl taip atsitiko? Atsakymą galima rasti filosofų knygose – visuomenė dažnai vystosi spirale. Dabar tas vingis, kai nuvertina, bet prieš tris dešimtmečius buvo visai kitaip.
Aš savo mokytojus gerbiau, gerbiu ir gerbsiu visą likusį gyvenimą. Neidealizuoju praeities, ir tais laikais buvo amatininkų, kurie rūpinosi, kad bulvės būtų laiku nukastos ar pasodintos. Tačiau buvo ir šviesulių, kurie iš manęs žmogų padarė. Buvau tiktai gyvūnas, o jie padarė žmogų. Tai yra fantastiška. Praeis šiek tiek laiko ir rinka viską sutvarkys. Savo anūkams ieškosiu pačių geriausių mokytojų ir mokėsiu jiems visus pinigus, kiek tik turėsiu. Tuomet tie geriausi žmonės ir sutiks būti mokytojais. Jau dabar kuriamos privačios mokyklos, privatūs vaikų darželiai, tėvai už savo atžalų ugdymą moka tikrai didelius pinigus.
– Ar keičiasi ir pačių mokinių lūkesčiai pedagogų atžvilgiu?
– Mokiniai nelabai įvertina mokytoją. Matau pavyzdžių, kai geras, švelnus, mandagus, besišypsantis pedagogas visiems atrodo geresnis negu tas profesionalas, kuris aštrokas, bet daug geriau išmano fiziką ar chemiją. Mokykla – ne cirkas, kad būtų įdomu. Mokykloje turi būti sunku, o įdomumas antroje vietoje. Tačiau moksleiviai nori, kad čia būtų lengva, paprasta, prašmatnu. Tai neteisingas požiūris.
– Ką patartumėte jaunam žmogui, rimtai svarstančiam apie mokytojo profesiją?
– Pirmiausia reikia paklausti savęs, ar tau patinka tai daryti, antra – ar tu jauti savyje, kad galėtum tapti geru mokytoju, ir trečias dalykas, kurį visada patarčiau, – turėk atsarginį variantą. Jeigu visuomenė nesusitvarkys, neprisitaikys, turėk atsarginį variantą pabėgti kitur ir nenusižeminti iki vergo. Turi galėti pasakyti „arba jūs leisite man būti mokytoju, arba viso gero, aš rasiu gyvenime geresnę vietą“. Taip turėtų elgtis žmonės.
– Ar tikite, kad pasirinkus tinkamus būdus kiekvienas moksleivis galėtų pasiekti aukštų akademinių rezultatų?
– Man patinka kinų patarlė: „Galima atvesti kupranugarį prie šaltinio, bet negalima priversti jo gerti.“ Nereikia lazda daužyti kupranugariui per galvą, kad jis imtų gerti. Turi būti lavinimosi, švietimosi įvairovė, kad tas, kuris su tėvais susitaria, kad jam nieko nereikia mokykloje, bent jau po 8 klasės galėtų išeiti – į darbą, į profesinę mokyklą ar kaip kitaip lavintis. Tegul jis palaukia 5 metus, kol ateis į protą, gal tada ims mokytis vakarinėje, neakivaizdinėje mokykloje. O versti jį sėdėti klasėje nepriimant nei informacijos, nei emocijų – visiška beprotybė ir beprasmybė.
– Tačiau taip mėgstame pasididžiuoti, kad Lietuvos gyventojai Europoje – tarp labiausiai išsilavinusių.
– Visiškas absurdas manyti, kad jei žmogus ketverius ar šešerius metus praleido universitete, tai jis jau yra visuomenės gėris. Niekaip nesuprantu, kodėl visi universitetai nori būti dideli. KTU gimnazija niekada nenorėjo būti didelė, ji norėjo būti geriausia. Kai pasikeis visuomenės, valstybės požiūris, kad universitetas gali tilpti viename nedideliame pastate, bet jis turi būti žinomas Europoje ir pasaulyje, tada bus gerai.
Žodis „aukštasis mokslas“ turi reikšti „labai aukštas mokslas“, o ne kažkoks vidutinis ar žemiau nei vidutinis. Atsėdėjimas universiteto suole nieko neduoda, matome tai šiandieninėje visuomenėje. Na, ir kas, kad prigaminta žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą? Kas jie tokie? Ar eidamas gatve matai, kad štai magistras eina? Nematai. Profesorių priveista kaip bičių ir kas iš to? Kur spjausi – ten profesorius, bet ar visuomenei nuo to geriau? Ne, yra kaip tik atvirkščiai. Tai lėšų švaistymas, pačių studijuojančių žmonių apgaudinėjimas.
Jei valstybė sako, jog čia yra aukštasis mokslas, kad tik tiek užtenka, studentai tuo patiki. O paskui graužia nagus, kai supranta, kad iš to jokios naudos. Reikia iš esmės keisti švietimo sistemą – universitetų ir studentų skaičių sumažinti bent triskart. Tačiau būtina sukurti alternatyvą, ką tas jaunas žmogus galėtų veikti. Kurti profesijos įgijimo centrus, darbo vietas. Negalima po vidurinės mokyklos žmogaus atstumti, jam reikia nurodyti kelius. Ir tuo turi pasirūpinti valstybė.
– Susidaro įspūdis, kad tėvai iš šiandieninių vaikų bet kokia kaina stengiasi išauginti lyderius.
– Natūralu, kad tėvai savo vaikams nori visko, kas geriausia. Tačiau kad vaikas galėtų būti aukštojo mokslo šviesa, jį reikia pradėti ugdyti dar darželyje. Kai jis baigia mokyklą ir net nelaiko valstybinių egzaminų, tada norėti jau per vėlu. Šiurkščiai sakant, kaip žaliava jis netinkamas universitetui, ir taškas. Galima daryti poros metų pauzę ir rengtis universitetui. Turi būti tarpinė švietimo grandis tiems, kurie po vidurinės yra nemokyti, kad galėtų užglaistyti spragas. O dabar aukštųjų mokyklų durys atsidaro beveik automatiškai. Baigęs vidurinę žmogus yra nemokytas, o universitetai sako: mums tavęs reikia, mums reikia tavo krepšelio, kurį duoda valstybė.
– Per dvidešimt penkerius darbo metus sukaupėte žinių ir patirties, kuria mielai dalinatės su kolegomis pedagogais. Štai programos „Samsung Mokykla ateičiai“ dalyviams pasakojote apie tinklaraščius. Kodėl jums, gimnazijos direktoriui, buvo svarbu turėti tinklaraštį?
– Pasakysiu sąžiningai – tai nepavykęs projektas. Tinklaraštį kūriau norėdamas propaguoti matematiką, padėti jos mokytis. Kilo emigracijos banga, tikėjausi, kad tai bus naudinga svetur gyvenantiems lietuvaičiams, ir staiga pasirodė – tai neveikia. Skyrius „Matematika“ yra mažiausiai skaitomas.
Tačiau pajutau, kad žmonės apskritai domisi tuo, ką tu rašai. Čia galiu įdėti patarimų, pasvarstymų apie mokymąsi, valstybinius egzaminus, apie stojančiuosius. Tinklaraštis yra tarsi langas į pasaulį. Tai yra nepaprastas gėris ir dėl anonimiškumo galimybės. Moksleivis galėtų ateiti ir paklausti tiesiai, bet ne visada turi drąsos. Tinklaraštyje kalbame apie tokius intymius dalykus kaip meilė, draugystė, ir moksleiviai drįsta apie tai diskutuoti. Tinklaraštis kartais atlieka anoniminio pagalbos telefono funkciją. Tai buvo mano, kaip direktoriaus, veiklos laukas, kuriame stropiai ir atsakingai dirbau.
– Jūsų tinklaraštis bene populiariausias lietuviškas mokytojo tinklaraštis. Kas skaitytojus traukia užsukti į burgis.lt?
– Tinklaraštį kartais pavadinu dvasios striptizu. Jeigu jame nebūsi atviresnis nei įprastai gyvenime, niekas pas tave neateis. Nepažįstamiems žmonėms turi atsiverti kur kas labiau nei tai darytum gatvėje ar privačiame pokalbyje. Visi tinklaraščiai turi turėti tą intymumo, asmeniškumo aureolę, tiktai tada aš ateisiu pas žmogų į svetainę. Skaitytojus masina galimybė pažvelgti į užkulisius.
– Tinklaraštyje nevengiate ir asmeninių temų – kalbate apie šeimą, santykius. Kokios vertybės jums pačiam svarbiausios? Ką visuomet siekėte įskiepyti savo gimnazijos mokiniams?
– Atsakymas žiauriai paprastas – išmok būti laimingas. Taškas. Bet tai nėra lengva. Tačiau jei išmoksti būti laimingas, tu jau kuri aplinką, kuri daro tave laimingą. Padarai laimingą žmoną, vaikus, nes kitaip juk negalėtum būti laimingas.
Ar gali įsivaizduoti, kad tu laimingas, o tavo žmona nelaiminga? Ne. Ar gali įsivaizduoti, kad tu ir žmona laimingi, o jūsų vaikai nelaimingi? Ne. Vadinasi, gimnazistas, kuris yra laimingas, kuria aplinkui laimingą visuomenę.
– Žvelgiant iš šalies atrodo, kad esate laisvas, nevaržomas baimių ar kompleksų, mėgaujatės gyvenimu. Ar taip yra iš tiesų? Kaip pavyko pasiekti tokią būseną?
– Ispanų revoliucionieriai sakė: geriau mirti stovint negu gyventi priklaupus. Taip ir išmokau. Aš nė už ką nesutinku būti ten, kur man nepatinka, nė už ką nesutinku būti nelaimingas. Jeigu tik pajuntu, kad kas nors gali pakeisti mano aplinką taip, kad aš ten jausiuosi negerai, išeinu ir palieku su džiaugsmu tuos, kurie laimingai gyvens toliau. Man pasisekė – aš prieš daugelį metų supratau, kad nereikia dirbti. Aš nedirbu, aš – ne vergas, aš gyvenu. Supratau, kad gyventi reikia neturint jokio tikslo, gyventi reikia čia ir dabar, iš visų jėgų ir labai aukštai. Neformuluoti sau kokių nors idiotiškų vizijų, misijų, tikslų ir panašiai. Tiesiog reikia gyventi, labai intensyviai. Man tai pavyko.
– Kas įkvepia B.Burgį?
– Iš manęs nieko nebūtų buvę, jeigu ne meilė! Gyvenimas būtų absoliučiai beprasmis. Mano kredo – darbas ir meilė. Darbą dabar reikėtų pakeisti žodžiu „veikla“. Meilė nugali viską, tad tuoktis reikia tik su mylimu žmogumi. Gelžbetoninė taisyklė.
Jeigu tik padarysi ne taip – amen, tavo gyvenimas išmestas į šiukšlyną. Būsi turtingas, tapsi kuo tik nori, bet laimės nejausi. Elizabeth Taylor tekėjo aštuonis kartus ir vis tiek nebuvo laiminga.
