Žinoma, galėtų toji mažuma prisitaikyti, o normalią dovaną, apie kurią atžala garsiai svajojo pusę metų, įteikti paslapčia arba grįžus namo. Aš pati neeikvočiau jėgų ir laiko tokiam niekingam reikalui ir nusileisčiau daugumai. Tačiau ne čia – esmė. Nedidelė bėda ir susipriešinusių tėvų apsižodžiavimai. Suaugusieji pasibars, Kalėdų senis su jau nutampyta barzda saldainių prikimštas dėžutes mažiams įteiks ir galima bus laikyti, kad privalomas įvykis atšvęstas.
Tikra – su žmonių mąstymu susijusi – problema lyg iš pelkės paviršiun iškyla kartu su argumentais, kodėl neva negalima tos pačios darželio grupės vaikams dovanoti skirtingų niekučių. Paaiškėjo, kad taip esą tėvai moko savo mažuosius džiaugtis bendrai, nediskriminuojant vienas kito komandoje ir išvengiant konfliktų.
Na, dar reikėtų per bendrą tėvų susirinkimą suderėti dėl aprangos. Jei nėra uniformų, svarbu nustatyti ribas, kurių negalima būtų peržengti dėl prekės ženklo ir jo vertės. Štai kroksai tinkami, bet sutarkime, kad grynos odos su kaučiuko padu timberlendų ar goreteksinių aulinukų darželio teritorijoje nesimatytų. Arba atvirkščiai.
„Nike“ ar „Adidas“ neaiškios kilmės džemperiai dar dar, bet „Ralph Lauren“ ar „Armani“ originalai tikrai nebus toleruojami. Kad tik nebūtų diskriminuojami tie papuošti kinišku broku iš vietinio turgaus. Arba atvirkščiai. Na, kad tik niekas neįsižeistų ir nesupyktų. Taip sakant, neerzinkite bendruomenės. Mes – komanda ir turime išmokti gyventi, elgtis ir atrodyti vienodai.
Štai čia ir prasideda absurdo komedija, tūnanti socializmo – sovietinio su skandinaviškomis priemaišomis – išsiilgusios visuomenės pusrutuliuose. Ach, tas nenumaldomas lygiavos troškimas! Jis paaiškinamas dviem marazmais. Pirma, infantilišku tėvų polinkiu pataikauti savo lepūnėliams. Kam vargintis mėginant nugesinti pas atžalą suvešėjusį pavydo jausmą bei mokant tą pupulį saiko ir tvardymosi meno, jei galima tiesiog kitiems drausti daryti tai, kas zirzliui suteikia įkvėpimo kelti isterijos priepuolius?
Panašu į aktyvistų kovas prieš puponautus. Kai kurie tėvai taip atbukę, kad tingi savo mažuosius teroristus auklėti. Juk nuosekliai, diena iš dienos kovoti su vienturčio niurgzlio kaprizais yra žymiai sunkiau nei kovoti su verslininkais ir reklama. Dėl pienburnio kaprizo ašarų kalti visi aplinkui – darželis, žiniasklaida, prekybos centrai, blogą pavyzdį rodantys kaimynai, tačiau tik ne artimieji, kurie tą vaiką augina, popina ir ruošia gyvenimui.
Čia priartėjame dar vieną giluminę priežastį, dėl kurios žmonės net ir įvairiuose mažmožiuose, tokiuose kaip kalėdinės dovanos vaikams, siekia vienodumo. Nes skirtybės glumina, erzina – jos užstoja ir taip susitraukusį, siaurą, papilkėjusį vertybių horizontą.
Verčiau jaunąją kartą auklėti taip, kad ji įvairovę – nuo finansinės padėties ir socialino statuso iki kultūrų – priimtų atvira širdimi. Verčiau skatinti vaikus susitaikyti su ta įvairove bei ją priimti kaip visiškai normalų, tiesiog neišvengiamą reiškinį. Nes tai yra pasaulio prigimtis.
Mes jau gimstame nevienodi, skirtingi ir nelygiaverčiai. Gamta kiekvienam skirtingai atseikėja grožio, sveikatos, gabumų ir proto. O paneigti šią tikrovę arba bandyti ją apeiti apsimetant, kad visi yra arba gali būti lygūs bei vienodi, yra ne tik juokingai kvaila, bet ir graudžiai žalinga.
Tiesa, šiandien ganėtinai lengva ir patogu dar nesusivokusį pyplį panardinti į uniforminio vienodumo apgaulę. Tačiau po dešimties ar daugiau metų gali tekti vesti tą pupulį pas psichologus, o kai šie nepadės – kreiptis ir į patį Ruklos kapelioną egzorcistą, kad šis iš jaunuolio išvarytų nepamatuoto pavydo kitiems ir įtūžio demoną.
Jei žmogus, dar būdamas penkiametis, negali pakęsti, kad draugas gavo dovanų kitokį daiktą arba buvo kitaip apsirengęs, tai kaip jis suaugęs gebės priimti faktą, kad kažkas gali gyventi ar atrodyti kitaip, sau leisti nukeliauti keliais tūkstančiais kilometrų toliau, turėti geresnės markės automoblį ar aukštesnės prabos merginą?
O lietuviai dar stebisi, iš kur ta pagieža daugiau pasiekusiems, geriau atrodantiems, kitaip mąstantiems.
