Nors prezidentinių ambicijų turi ir mūsų politikos senbuviai, tačiau ne jie yra įdomiausi, ir ne jie šią savaitę pradėjo didįjį politinį žaidimą. Man atrodo, kad dirva purenama naujam galimam kandidatui, o tai – Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikai Žygimantas Pavilionis.
Lietuvos diplomatijos niuansai, jei jie nesklinda iš Prezidentės ar užsienio reikalų ministro lūpų – nelabai kam įdomūs. Tuo labiau – mūsų diplomatų ar ambasadorių nuveikti mažesni darbai bei nuomonės.
O štai šią savaitę ambasadorius Pavilionis tapo viena ryškiausių figūrų viešojoje erdvėje. Didžiosios žiniasklaidos priemonės lyg susitarusios rodė ir skelbė didelius interviu su juo. Regis, kas čia tokio, gal tai tik sutapimas? Domino efekto nereikėtų atmesti – mūsų žiniasklaidai senokai stinga idėjų ir platesnio požiūrio, todėl šis kiekybinis rodiklis nėra svarbiausias veiksnys, pakurstęs spėliones. Mano požiūriu, esmė glūdi kitur, o būent ambasadoriaus pasisakymų kontekste ir turinyje. To mes senokai nematėme.
Prisiminkime pirmąją Dalios Grybauskaitės kadenciją. Užsienio reikalų ministrui Vygaudui Ušackui, įsivėlusiam į žodines dvikovas su prezidente, teko besąlygiškai sudėti ginklus. Pirmosios kadencijos metu šalies vadovė visiškai dominavo užsienio politikos sferoje. Tai, regis, puikiai suprato (arba jam buvo leista suprasti) Ušacką pakeitęs Audronis Ažubalis.
Šio ministro vaidmuo viešojoje erdvėje buvo visiškai minimalus: keista buvo stebėti, kai per savo retokus viešus pasisakymus žiniasklaidai Ažubalis komentuodavo tik antraeilės ar trečiaeilės svarbos temas.
Atėjus šiai Vyriausybei viskas iš esmės pasikeitė. Ministras Linas Linkevičius yra labai ryški, o gal ir ryškiausia bei aktyviausia Lietuvos užsienio politikos figūra. Suprantama, Rusijos agresijos kontekste pasikeitė ir tarpautinė situacija, bet lyginant dvi prezidentės Grybauskaitės kadencijas, lūžis yra akivaizdus.
Vis dėlto, prisimenant ankstesnes gana ūmias prezidentės reakcijas į kai kurių mūsų diplomatų veiksmus ar net paprastaus klausimus, užduotus jai per ambasadorių metinius suvažiavimus, toks ambasadoriaus Pavilionio kilimas kelia tam tikrų minčių. Nemanau, kad trečios ryškios užsienio politikos žvaigždės įžiebimas vyksta be Daukanto aikštės žinios ir palaiminimo.
Galima numanyti, kad ambasadorius Pavilionis turi prezidentės carte blanche – leidimą ar net paskatą veikti.
Ambasadorius Pavilionis šios savaitės savo interviu visiškai pritarė Prezidentės aštriai retorikai Rusijos atžvilgiu, be to, solidžiai lyg ir argumentavo tokią jos laikyseną. Tačiau dar kartą atidžiai perskaitykime kelis jo interviu fragmentus.
„Maždaug apie 14 proc. Lietuvos gyventojų nuolatos žiūri rusiškos propagandos televizijos kanalus. Norint laimėti daugumą parlamente gali pakakti ir 200 tūkstančių balsų. Tai reiškia, kad Rusija nuolat turi savo elektoratą Lietuvoje, kuris net nesąmoningai yra veikiamos propagandos ir atstovauja jos interesams“. (...) „Neigiamų pavyzdžių užtenka net ir pačioje Lietuvoje. Įstatymas, kuriuo buvo bandoma nors kiek sumažinti Rusijos propagandos įtaką Lietuvos Seime, buvo atmestas. Tai padarė ne amerikiečiai, ne vokiečiai, ne prancūzai, tai padarė Lietuvos Seimo nariai“. (...) „Jeigu galėčiau, aš padvigubinčiau, net patrigubinčiau žmonių skaičių savanorių gretose, Šaulių sąjungoje, rezerve“.
Labai įdomios mintys ta prasme, kad šiuo atveju ambasadorius Pavilionis kalba ne tik kaip diplomatas, bet jau ir kaip politikas, nes tai – ir vidaus politiniai vertinimai bei vizija „ką daryčiau, jeigu galėčiau...“ Be to, bendras tų interviu kontekstas liudija, kad tai skirta vidaus vartojimui.
Diplomatas, paklaustas ir apie galimybę dalyvauti prezidento rinkimuose, suprantama, atsakė, kad apie tai kalbėti dar labai anksti, bet kategoriškai ir nepaneigė tokios tikimybės. Bet štai dar vienas labai įdomus interviu momentas. Ambasadorius Pavilionis sako: „2015 metų liepos 30 dieną bus mano paskutinė darbo diena ambasadoje. Turiu įsakymą grįžti ir grįšiu, dirbsiu užsienio reikalų ministerijoje“.
Pirmasis klausimas: kam dabartinėje sudėtingoje situacijoje keisti gerai dirbantį ambasadorių tokioje gyvybiškai svarbioje šalyje? Juk kol naujasis įveiks visas procedūras, atvyks, įsikurs, apšils sudėtinguose Vašingtono koridoriuose, praeis nemažai laiko, o dabartinėje geopolitinėje situacijoje kiekviena diena gali būti labai svarbi.
Tačiau grįžkime prie paskutinės Pavilionio citatos. Prityręs diplomatas puikiai išmano, kaip reikia kalbėti ir kokius žodžius parinkti, todėl atkreipkime dėmesį į šį žodžių junginį: „Turiu įsakymą grįžti ir grįšiu (...)“
Tokia formuluotė visiškai netinkama įprastai diplomatų rotacijai apibūdinti. Nesu ministro Linkevičiaus ir ambasadoriaus Pavilionio santykių žinovas, esu kelis kartus juos matęs neformalioje aplinkoje, bet esu visiškai įsitikinęs, kad „kietos“ formuluotės „turiu įsakymą“ ištakų ir prasmės reikėtų ieškoti Prezidentūroje.
Visi šie niuansai leidžia numanyti, kad prezidentė Grybauskaitė jau turi savo favoritą būsimuosiuose rinkimuose ir jos noras po savęs aukščiausiame valstybės poste matyti sau priimtiną ir patinkantį kandidatą, ir perduoti jam visus reikalus – visiškai suprantamas.
Be to, sprendimas pamažu pradėti veikti jau dabar, yra išmintingas ir nestandartinis, nes, kaip rodo patirtis, toliaregiški sprendimai mūsų politinėms partijoms nebūdingi. Todėl neatmesčiau galimybės, kad mūsų „amžinai vakarykščiai“ politikos senbuviai, besimurkdydami savo intrigėlių ir interesų liūne, susivoks tuomet, kai traukinys jau bus nuvažiavęs. Koks bus lūžio taškas? Tačiau yra vienas „bet“... Lietuva – ne Rusija ir ne Sirija, kur prezidentas gali oficialiai paskirti savo įpėdinį. Kokie galėtų būti veiksmai? Tikėtina, kad nuo 2015-ųjų rudens į Lietuvą sugrįžusį Pavilionį gerokai dažniau matysime ir viešojoje erdvėje, ir prezidentės aplinkoje.
Vis dėlto būtinas lūžio taškas, kuris aiškiai parodytų, jog prezidentė vienaip ar kitaip remia savo pasirinktą kandidatą. Kaip tai bus padaryta, galime tik spėlioti, tačiau neabejoju, kad tai bus netikėtas, naujas Lietuvos vidaus politikos tradicijas liudijantis ėjimas, sukelsiantis diskusijas ir visuomenėje, ir tarp politinio elito.
Ambasadoriaus Pavilionio galimame kelyje į Daukanto aikštę yra dar viena rimta kliūtis. Atsižvelgiant į intelektą, išsilavinimą ir puikią vakarietišką laikyseną, Pavilionis būtų visiškai priimtinas kandidatas jaunesniam, mąstančiam ir išsilavinusiam elektoratui, kuriam būtų nesunku pasirinkti, nes netenka abejoti, kad tradicinės partijos iš spintų trauks naftalinu dvelkiančius kandidatus, todėl takoskyra tarp praeities ir ateities būtų labai aiški.
Tačiau progresyviosios rinkėjų grupės nepakaks, todėl platesnės visuomenės nuomonės formavime kažkokiu būdu teks sudalyvauti ir Prezidentei. Suprantama, visi į jos veiksmus žiūrės per didinamąjį stiklą, ieškos galimų nusižengimų demokratijai, todėl jai teks veikti subtiliai ir išmintingai.
Dar viena aplinkybė, „dirbanti“ ambasadoriaus Pavilionio naudai, yra ta, kad jau ne vienerius metus stagnuojančios ir asmeninių ambicijų liūnuose skendinčios politinės partijos nesugeba išsiugdyti ir iškelti laimėti galinčių kandidatų, todėl lyg ir formuojasi praktika, kad daugiausiai galimybių Prezidento rinkimuose turi nepriklausomi ir Lietuvos vidaus politikoje aktyviai nedalyvavę kandidatai.
Ir dar. Jeigu atsitiktų taip, kad ambasadorius Pavilionis tikrai dalyvautų rinkimuose ir būtų Prezidentės favoritas, tuomet savo prezidentines ambicijas bent jau dar vienai kadencijai turėtų pamiršti kitas galimas nepriklausomas kandidatas – Ušackas, nes dviems diplomatams tikrai būtų per ankšta, o ir jėgos būtų nelygios.
