JAV, kaip demokratinėje šalyje, šis atvejis sulaukė plataus atgarsio. Atliekamas rimtas ir detalus tyrimas. Tam skiriamas ne tik žiniasklaidos, bet ir politikų dėmesys. Lietuvoje demokratija suprantama kitaip. Jeigu kyla skandalas – tai geriausia politikų taktika apsimesti kvaileliais, kurie tokie jau vargšai, kad nieko nesupranta ir nežino kas dedasi šalyje!
O problema čia didelė – JAV teritorijoje CŽV pareigūnams už tokių kalėjimų buvimą ir brutalių kankinimo metodų naudojimą grėstų baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas. Kvepia ne tik įstatymų pažeidinėjimu, bet ir didele politine korupcija, nes už šių nusikalstamų įstaigų buvimą ir kalinių priėmimą kankinimams šalys ir jų pareigūnai gaudavo milijonines sumas.
Ar žinome kur tie pinigai nukeliavo? To mums nereikia net svarstyti, nes oficiali Lietuvos valdžios versija – mes apie tuos kalėjimus nieko nežinome. Dėl to jų greičiausiai nebuvo. Taigi, ir jokių pinigų gauta nebuvo.
Štai L.Graužinienė siūlo vėl kreiptis į JAV. Iš tiesų, gal amerikiečiai ką žino? Juk jiems geriau matyti – buvo tie kalėjimai Lietuvoje ar ne. Mes patys jų tikrai nerasime, nes tada tektų aiškintis prieš žmones. Neduok Dieve, paaiškėtų, kad labai aukšti šalies politikai į akis melavo tautai ir dar apvalios sumos už tai buvo gautos. Kol kas tai tik kritiški pamąstymai, kuriuos dar reikia įrodyti, bet keliantys daug klausimų mąstantiems žmonėms.
Iš tiesų, gaunasi įspūdingas politinis skandalas, kuris rodo mūsų politinio elito bestuburiškumą ir meilę pinigams. Juk Latvija ar Estija ataskaitoje neminimos – čia mes tie stropūs ir vikrūs. Dėl to dabar jau nelieka nieko kito, kaip tik vaizduoti pasakų herojų trečią brolį kvailelį, kuris iš tiesų gana protingas.
Sakysite, kad autorius perdeda ir be reikalo sutirština politines spalvas. Deja, faktai byloja ką kita. JAV Senato žvalgybos komiteto paskelbta ir išslaptinta 500 puslapių santrauka iš ataskaitos apie CŽV kalėjimų veiklą ir kankinimus rodo, kad tai veiklai Centrinė žvalgybos valdyba „turėjo daugiau pinigų, negu galėjo išleisti“. Tos lėšos buvo skirtos būtent finansuoti jos „sustiprintų tardymų“ programai.
Vakarų šalių žiniasklaida teigia, kad dešimtys milijonų dolerių buvo skirta apmokėti tardytojų darbui ir CŽV mokėtiems kyšiams užsienio vyriausybėms, nusiteikusioms nepastebėti fakto, kad JAV jų teritorijose įkūrė juodaisiais objektais vadinamus slaptuosius kalėjimus.
Paskelbti Senato ataskaitos duomenys rodo, kad tuose kalėjimuose buvo kankinama iki 119 suimtųjų. CŽV įrašai rodo, kad sulaikymo ir tardymo programa kainavo gerokai daugiau negu 300 mln. JAV dolerių ne personalui skirtomis lėšomis. Tai apima lėšas, skirtas CŽV objektų statybai ir išlaikymui.
Dar liūdnesni Lietuvai faiktai, kad CŽV siekdama paskatinti užsienio vyriausybes leisti veikti jų slaptiesiems kalėjimams ir užsitikrinti palaikymą tardymo programai, „CŽV skyrė milijonus dolerių mokėjimams grynaisiais pinigais“ tų šalių pareigūnams. Paskelbtoje cenzūruotoje ataskaitos versijoje tų šalių pavadinimai užtušuoti, tačiau ankstesni pranešimai rodo, kad CŽV „juodieji objektai“ tikriausiai veikė Lenkijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Tailande ir Afganistane.
Tas pačias šalis mini ir „WikiLeaks" nutekinti duomenys. „Lietuvos ryto" šiandien publikuota dienraščio „The Washington Post“ paskelbta medžiaga nurodo net kalėjimus priėmusių šalių kodines spalvas. Lietuvoje veikusiam kalėjimui buvo priskirtas kodas „violetinis“, kaimyninėje Lenkijoje – „mėlynas“, Rumunijoje – „juodas“.
JAV Senato ataskaitoje teigiama, kad, kai užsienio vyriausybės išreikšdavo abejones, ar gali leisti tokiai programai veikti jų teritorijoje, CŽV biurai tose šalyse turėjo teisę parengti „siūlomos finansinės pagalbos pageidavimų sąrašus“, siekdami įtikinti tas šalis pakeisti nuomonę.
Lietuvos atveju „WikiLeaks" nutekinti dokumentai rašo, kad 2009 m. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas privačiai atsiprašė JAV pareigūnų, kai tada naujai išrinkta mūsų prezidentė D.Grybauskaitė pasakė, kad Lietuva nepriims dviejų uzbekų suimtųjų iš Gvantanamo, kol tyrimas dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje nebus baigtas.
Tada A.Anušauskas siūlė pasinaudoti bendrais sąjungininkais, kad spaustų prezidentę, jog ši pakeistų poziciją. Pripažinkime, kad JAV Senato ataskaitos pateiktų faktų šviesoje šie duomenys kelia rimtų abejonių.
Juk kol nėra objektyvaus tyrimo mes nežinome kas iš aukštų mūsų šalies pareigūnų ir vadovų žinojo ir pritarė CŽV galimų kalėjimų atsiradimui Lietuvoje, o tuo pačiu sankcionavo ir brutalius, nežmoniškus kalinių kankinimus. Net JAV prezidentas G.W. Bušas 4 metus nebuvo informuotas apie šią slaptą ir nusikalstamą CŽV kankinimų programą, veikusią nuo 2002 m. Tiksli tos finansinės „pagalbos“ abejojančių šalių politikams suma ataskaitoje buvo užtušuota, bet ji skaičiuojama milijonais dolerių. Tarptautinės organizacijos – Jungtinės Tautos, Human Rights Watch, Amnesty International ragina tirti nusikaltimus dėl nežmoniškų kankinimų ir bausti kaltus pareigūnus. Tačiau labai abejotina ar taip įvyks, nes įstatymų džiunglės gali ir vėl išgelbėti kaltuosius.
Galima teigti, kad mes padedame sąjungininkams kovoti karą prieš terorizmą. Vis tik dauguma šalių tokio pobūdžio nusikalstamą pagalbą teikti mandagiai ir diplomatiškai atsisakė. JAV mūsų pagrindinis sąjungininkas. Tas yra tiesa. Ji ir išliks svarbiausia sąjungininke ir sutinku, kad padėti reikia, bet ne žmogiškumo ir demokratiškų šalių ginamų žmogaus teisių ir vertybių kaina.
Juk jeigu neturime moralės ir žmogiškumo – tai ko verta tokia valstybė? Ar ji vis dar demokratiška? Ar mes turime tada nors menkiausią moralinę teisę kritikuoti autoritarinius režimus visame pasaulye? Kuo mes tada geresni už juos?
Štai JAV rodo tikrai gerą ir gerbtiną pavyzdį – ne tik aktyvi pilietinė visuomenė kovojanti su korupcija ir valdžios pareigūnų nusikaltimais, bet ir politiniai lyderiai. Senatas. Turime jų pavyzdžiu sekti ir mes. Apsivalyti nuo nemoralių ir nusikalstamą veiklą vykdančių politikų ir pareigūnų, jeigu nepriklausomų ekspertų atliktas rimtas tyrimas padėtų nustatyti kaltuosius. Ir tyrimo šį sykį reikia ne formalaus, nuraminti tautai, o realaus.
Jis ne tik nutildytų kritikus viduje ir užsienyje, bet kartu patikrintų mūsų kaip valstybės demokratiškumą bei pajėgumą priimti skausmingus ir rimtus politinius sprendimus, kad ateityje išvengtume panašių Lietuvą pasaulio akyse juodinančių įvykių!
