Kaip paaiškėjo, toks kalėjimas tikrai veikė keletą metų ir mūsų valstybėje, o tada kyla pakartotinai klausimas, ką apie tai galėjo žinoti aukščiausieji šalies pareigūnai, kas iš jų galėjo sutikti už didelius pinigus prekiauti savo valstybės suverenitetu, nes, kaip rašoma JAV Senato ataskaitoje, už šią paslaugą sumokėta ne valstybei, o kol kas neįvardintam „kažkam“ Lietuvoje ir tos milijonų dolerių sumos dydis įspūdingas.
Dabar paskelbta JAV Senato ataskaita yra išmarginta daugybėje vietų užtušuotų eilučių. Konfidencialią informaciją yra stengiamasi išsaugoti, bet anksčiau, ar vėliau tiesa Vakarų teisinėse ir demokratinėse valstybėse išplaukia į paviršių. Tačiau kyla klausimas, ar mums Lietuvoje reikia laukti, kol kita valstybė atskleis tiesą, kaip buvo elgiamasi su mūsų valstybės suverenitetu. Juk labai svarbu suvokti ir mums patiems, ar aukšto ir aukščiausiojo rango Lietuvos pareigūnai laikėsi priesaikos savo šaliai.
Nemažiau svarbus ir teisinis klausimas: ar tiesai išaiškėjus, galima surengti jiems apkaltą net ir dabar, ypač tiems, kurie dar eina nors ir kitas pareigas valstybėje.
Juk tie pareigūnai, įskaitant galbūt pačius aukščiausius šalies vadovus, prisiekė būti ištikimi tik Lietuvos valstybei ir niekam kitam. Kodėl yra taip slepiama Lietuvoje informacija apie galimus aukščiausiųjų šalies politikų, aukštų pareigūnų ryšius su kitų šalių slaptosiomis tarnybomis ir kodėl taip aukštai yra vertinami persivertėliai?
Ar atsitiktinai tada, kai buvo steigtas CŽV kalėjimas, tiek Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai, tiek ir Valstybiniam saugumo departamentui vadovavo asmenys, kurie praeityje turėjo ryšių su KGB, kaip KGB rezervistai, o ministras A.Valionis buvo išsitarnavęs net kapitono laipsnį.
Juk yra įmanoma, kad pačiupti su tamsia praeitimi, KGB struktūrose, šie asmenys vėliau tapo uoliausi tarnautojai jau kitai pusei. O, jeigu situacija dar kartą pasikeistų? Ar persivertėliai neprisimintų senųjų šeimininkų? Kodėl tokie asmenys iki šiol Lietuvoje laikomi tinkamais dirbti aukštose pareigose?
O, jeigu tai ne tik baimė dėl praeities, kuri galėjo būti atskleista, bet ir siekis pinigų, kuriuos aukšto rango pareigūnas ėmė už paslaugas kitai valstybei, ar to neturime žinoti, net ir tada, jeigu ta valstybė ne Rusija ar Baltarusija, o JAV ar kita NATO šalis.
Pavyzdžiui, Vokietija, nepaisant, kad JAV, kaip ir mums yra labai svarbi partnerė, ištyrė tos šalies piktnaudžiavimus, klausant kanclerės A. Merkel telefono pokalbių.
2009 m., kai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto suformuota speciali tyrimo komisija bandė aiškintis CŽV kalėjimų istoriją ir nieko tikslaus nesugebėjo nustatyti, krito į akis viena detalė, į kurią tomis dienomis ne kartą buvau atkreipęs dėmesį, tačiau tada to nenorima buvo pastebėti.
Suvokusi, kad buvę aukšti Lietuvos pareigūnai atliekamo tyrimo metu vengia atsakyti į klausimus, apsimeta, kad nieko neatsimena, meluoja, buvo kreiptasi į Seimą ir priimtas labai svarbus sprendimas: nuo šiol visi duodantys parodymus Seimo specialiojoje komisijoje prisiekia, padėję ranką ant Konstitucijos, prisiimdami visą atsakomybę ir už melagingus parodymus. Bet šis žingsnis įsigaliojo tik kitą dieną po to, kai buvo apklaustas CŽV kalėjimo įvykių metu Lietuvai vadovavęs prezidentas Valdas Adamkus, kiti aukšto rango pareigūnai. Padėjus ranką ant Konstitucijos nė vienas iš jų nebuvo pakviestas duoti parodymų.
Kodėl to nebūtų galima padaryti dabar, atnaujinus specialiosios tyrimo komisijos darbą, išaiškėjus naujiems faktams. Kol kas mes taip ir likome gyventi, remdamiesi labai prieštaringa informacija po to, kai ši komisija baigė darbą.
Štai, prezidentas V. Adamkus tvirtina, kad nieko apie tuos CŽV kalėjimus nežinojo, o tuo metu VSD vadovavęs Arvydas Pocius teigia, kad V. Adamkus buvo tinkamai informuotas. Jo pirmtakas VSD vadovo poste Mečys Laurinkus sakė, kad jis tik bendrai informavo prezidentą Rolandą Paksą apie JAV norą atsiųsti į Lietuvą CŽV kalinius. Ir viskas.
Po tokių užkoduotų parodymų iki šiol yra neaišku, ką reiškia „tinkamai informuoti“ ir ką reiškia „bendrai informuoti“. Ką konkrečiai apie tai žinojo visi tuometiniai mūsų šalies vadovai, įskaitant ir kurį laiką laikinai ėjusįjį šias pareigas Artūrą Paulauską, kuris šiuo metu vadovauja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.
Nėra žinoma ir tai, ką apie visą šią istoriją žinojo ir tuometinis Užsienio reikalų ministras A. Valionis bei ilgus metus nepamainomi VSD direktoriaus pavaduotojai, dirbę tiek prie M. Laurinkaus, tiek ir prie A. Pociaus: Dainius Dabašinskas ir Darius Jurgelevičius.
Kai kurių iš jų šiuo metu nėra Lietuvoje, bet būtų galima juos iškviesti duoti parodymus. Juk neįmanoma patikėti, kad niekas nieko Lietuvoje apie tuos CŽV kalėjimus nežinojo. Kažkas turėjo būti ir realūs partneriai. Ar ne jiems ir atsilyginta?
Jau ne kartą rašiau, kad mūsų valstybės tarnybos, deja, nepajėgia nustatyti galimo neteisėto praturtėjimo atvejų, jeigu tyrimo lauke netikėtai atsiduria kokie nors labai įtakingi asmenys. Nors visi įstatymai yra, bylos teismuose bliūkšta viena po kitos.
Nesugebama pastebėti papildomų milijonų, bet, kalbant dabar apie CŽV kalėjimus, minima galimai įspūdingesnė suma. Kaip galima nepastebėti, kai tokia suma nusėdą kažkieno kišenėje Lietuvoje. Ar daug mūsų šalyje tada nusėda nešvarių milijonų?
Čia yra kalbama apie sumą, gautą asmenų už paslaugas kitai šaliai. Tai nebuvo koks atsidėkojimas Lietuvai nuo JAV valstybės, paremiant kokį nors projektą mūsų šalyje ar stiprinant mūsų valstybės gynybą, pavyzdžiui, už prisijungimą prie tarptautinės kovos prieš terorizmą.
Kalbama apie pinigus slapta duotus į kišenę kažkokiems iki šiol neįvardintiems asmenims , o jiems gali būti tas pats iš ko imti iš JAV ar iš Rusijos. Tokių asmenų buvimas mūsų valstybės tarnyboje, neišaiškinus tiesos, gresia mūsų valstybės saugumui. Tai nėra tik ydingas stambios politinės korupcijos reiškinys.
Gali būti, kad už šios tamsios milijonų už CŽV kalėjimus istorijoje velkasi ir tamsus, kruvinas pėdsakas. Ir tai nemažiau svarbu yra išsiaiškinti. Visiškai aišku, kad apie galimą tamsią VSD, o gal ir Užsienio reikalų ministerijos vadovų veiklą, įskaitant ir apie juos viešojoje erdvėje rėmusius asmenis, galėjo sužinoti žemesnio rango VSD pareigūnai, kuriems Lietuvos valstybė nėra tik tuščias žodis.
Nežinau, tai sutapimas, ar ne, tačiau būtent tuo pačiu metu, kai imtasi CŽV kalėjimo steigimo Lietuvoje, (kas padaryta pažeidžiant Lietuvos suverenitetą, jei apie tai nebuvo informuota mūsų valstybės aukščiausioji valdžia), kilo konfliktas VSD viduje tarp šio departamento vadovų ir vienos iš VSD departamento valdybos direktoriaus Vytauto Pociūno, po kurio šis neaiškiomis aplinkybėmis, visų pirma, D. Dabašinsko ir D. Jurgelevičiaus pastangomis, aišku, žinant ir A. Pociui, ir A, Valioniui, buvo išsiųstas į Gardiną.
Visi žinome ir apie iki šiol neišaiškintą V. Pociūno žūtį Gardine. Keista ji buvo ir dėl to, kad kurį laiką buvo skelbiama informacija, jog šis pareigūnas pats iškrito per langą jį žeminančiomis aplinkybėmis, bet po to prezidentas V. Adamkus apdovanojo šitaip užsimušusį VSD karininką. Kodėl?
Galbūt vis dėlto, buvo sužinota kokių nors kitų aplinkybių apie V. Pociūno darbą, sąžiningai tarnaujant Lietuvai, mirties aplinkybes?
Negaliu patikėti, kad kiekvienas VSD karininkas ar kitas pareigūnas, netyčia iškritęs per langą būtų vadinamas didvyriu? Kas yra slepiama šioje tragiškoje istorijoje apie žmogų, kuris išsiuntimą į Gardiną laikė, kaip tremtį bei susidorojimą ir likus pusantro mėnesio iki tragiškos žūties, pasakė žodžius kai kuriems sau artimiesiems draugams: „daugiau netylėsiu ir pasakysiu, kad visi žinotų“. Ar ne šie žodžiai ir buvo lemtingi?
Ką galėjo žinoti V. Pociūnas ir kas bendro gali būti šioje istorijoje su CŽV kalėjimais? Iki šiol teigiama, kad V. Pociūnas, vadovavęs VSD valdybai, užsiėmusiai transporto ir energetikos klausimais, domėjosi tik šiomis problemomis.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį į dar vieną Seimo Nacionalinio ir saugumo gynybos komiteto tyrimą, atliktą 2006 m. metais, t.y. po V. Pociūno žūties ir kaip dabar aiškėja, iš karto po to, kai buvo pasibaigusi Lietuvoje istorija su CŽV kalėjimais.
Seimo komitetui tada vadovavo Algimantas Matulevičius, todėl turėtume prisiminti jo žodžius pasakytus jau po šio tyrimo, pavadinto VSD tyrimu. A. Matulevičius teigė, kad V. Pociūnas būdamas Lietuvoje galėjo sužinoti apie milžinišką pinigų sumą , kurią už kažkokias neaiškias paslaugas kitai valstybei, matyt, JAV, gavo tam tikri Lietuvoje labai įtakingi asmenys.
A.Matulevičius kalba tik užuominomis, bet, jeigu Seimas dar prieš eidamas atostogų nutartų atnaujinti parlamentinį tyrimą dėl CŽV kalėjimų ir į jo posėdį pakviestų liudyti ir buvusį šio komiteto pirmininką A. Matulevičių galbūt sužinotume ir daug naujo V. Pociūno byloje. O juk anksčiau ar vėliau tiesa turi paaiškėti ir Lietuvoje.
Kai kas šiomis dienomis, išgirdęs apie JAV Senato tyrimą ir kritiškai nusiteikę JAV atžvilgiu su džiugesiu trina rankomis ir jau sako: matote, Amerika tai yra blogio valstybė. Kiekvienoje valstybėje yra ir blogų, ir gerų gyvenimo momentų. Bet svarbiausia yra tai, kad tiesa iškiltų į paviršių.
Jeigu ne tą pačią dieną, tai bent jau praėjus tam tikram laikui. Kad būtų galima tinkamai įvertinti tų dienų lyderius, netapatinant visos valstybės ar juo labiau kurios nors tautos su to asmens darbais.
Todėl šiandien, žvelgdamas į JAV Senato atliktą tyrimą, tegu ir po dešimties metų nuo jame įvardintų įvykių, noriu paklausti ir kito: o kada Rusija bus pajėgi lygiai taip pat, niekieno neverčiama įvertinti savo vadovaujančių politikų galimus nusikaltimus.
Ar tai būtų karas Čečėnijoje, ar dabar slapta karinė avantiūra Rytų Ukrainoje, kur, kaip rašo Rusijos žmogaus teisių aktyvistai, jau galėjo žūti ne vienas tūkstantis rusų karių. Žuvo iki šiol neaiškiomis sąlygomis, slepiant tai nuo savo šalies žmonių.
Tačiau mums svarbiausia, kuria linkme , aiškinantis blogus savo pareigūnų darbus, įskaitant aukšto ir aukščiausiojo rango asmenis, bus judama Lietuvoje: slepiant nuo savo šalies žmonių viską, taip, kaip elgiamasi dažnai Rusijoje, ar, išsiaiškinant, kaip teisinėse valstybėse, labai nemalonias, galimai nusikalstamas bylos aplinkybes.
Priminsiu, kad ne tik 2009 m. parlamentinis tyrimas dėl CŽV kalėjimo nedavė aiškių atsakymų. 2006 m. tyrimas dėl VSD buvo užslopintas prezidento V. Adamkaus iniciatyva, o VSD pareigūnai, sąžiningai liudiję šiame tyrime, išmesti iš darbo.
VSD ir URM pareigūnai, galimai viską žinoję CŽV kalėjimų istorijoje ir groję pirmu smuiku, ištremiant V. Pociūną, dirba aukštose pareigose mūsų šalies tarnyboje ar tarnauja kitoms valstybėms. Bet taip pat su aukštų Lietuvos pareigūnų žinia.
Po 2006 m. VSD tyrimo pareigų neteko ir tuometinis VSD vadovas A. Pocius, tačiau tai labiau primena norą užtrinti pėdsakus abiejose šiose tamsiose bylose, nei atskleisti tiesą. Galbūt dabar ir mes pasistengsime ją išsiaiškinti. Bent po to, kai JAV pati ėmė ir praskleidė savo valstybės vadovų bei kitų atsakingų pareigūnų blogų darbų paslapties šydą.
