Oficialiai B.Burgis niekam negali pasakoti apie tai, kas įvyko KTU gimnazijoje – tą jis vėliau turės paaiškinti teisme. Tačiau jis yra matematikas poetas. Todėl paskaičiavo ir nusprendė, kad kalbėti abstrakcijomis – beveik nekalbėti. Tada pasirodė interviu, kaip geriau jau mirti laisvėje negu gyventi priklaupus. Apie tai, kad mokykla – ne cirkas, kad būtų įdomu. Ir kad nereikia lazda daužyti kupranugariui per galvą, kad jis imtų gerti.
Tokius jo pasisakymus galima sudėti su po straipsniu pasirodžiusiais anoniminiais komentarais, ir jau piešiasi vaizdelis. Kažkokia gimnazistė rūkė, direktorius visiems buvo pasakęs, kad už rūkymą iš mokyklos leki lauk, o čia pasitaikė įtakingi tėveliai, kolektyvas irgi pasisakė už mergaitės neišmetimą, o B.Burgis išėjo pro mokyklos duris pakelta galva – nes jis tai jau nevergaus.
Štai tada interneto erdvėje pasirodė Andrius Užkalnis, iškėlė savo šmaikštų, kečupu suteptą kardą – ir šnai, kirto direktoriui per jo pasididžiavimą – išpuoselėtą retorikos meną. Jis pasakė tiesą – tai, kad direktorius galėtų ir nustoti vaidint auką. A.Užkalnis (kuris yra daugiau poetas, bet kartu ir matematikas, puikiai išmanantis honorarų skaičiavimo meną) mandagumu niekada negarsėjo, todėl jo tekstą apie buvusį gimnazijos direktorių galima laikyti net labai pozityviu. Todėl keistoka, kad B.Burgis ypatingai mandagiu tonu atsakė – mielasis Andriau, tikrosios istorijos jūs nežinot.
Jei visi nieko nežinome, tai apie ką šnekame? Jei už tiesos sakymą tau gresia baudžiamoji atsakomybė, gal tokio komentaro įkyriems žurnalistams ir užtenka? „Labai norėčiau apie viską atvirai kalbėti, tačiau pagal galiojančius įstatymus neturiu teisės“. Būtų nuoširdu. Elegantiška. Net savotiškai gražu.
Geriau pagalvojus, net jei istorija yra tokia, kokią pasakoja interneto komentatoriai, vis tiek viskas neaišku. Jei nuolat taisykles laužanti arogantiška paauglė parūko ir dėl to net nesigaili – tai viena istorija. Jei gerai besimokanti „moksliukė“ jaučiasi niekam nereikalinga ir rūkymas jai tampa būdu prisitaikyti prie draugų – tai jau visai kas kita. Nors net pirmosios istorijos herojė gali atsipeikėti, sulaukusi geranoriško atleidimo. Šito negali žinot. Visi šie samprotavimai – ne daugiau kaip poezija.
Noras žūtbūt išsakyti savo nuomonę labai susijęs su noru sutvarkyti pasaulį, kad jame nebūtų blogio. Akivaizdu, kad B.Burgis KTU gimnazijoje kūrė tokio sutvarkyto pasaulio viziją. Kadangi vaikai ten gabūs ir nori mokytis, jam pasisekė. Kažin kas būtų buvę, jei jis būtų atsidūręs kokio nors miesteliūkščio mokykloje? Gal jau pirmąją dieną būtų nušvilptas ir dar apspjautas? O gal ir ten būtų uždraudęs rūkyt? Kas žino?
Pasaulis yra sudėtingas ir ne viską protu galime suprasti. Ypač tuomet, kai kalba eina apie vaikus. Prisimenu, kartą stovykloje ir aš gūžčiojau pečiais, pamačiusi ketvirtokę, besimokančią Valdorfo mokykloje, kuri visai nemokėjo skaityti. Kadangi tokio amžiaus paslapčia jau skaitydavau J.Zalyčio „Meilės vardu“, pasipiktinau. Matyt, teisingai sako, kad tame „valdorfe“ vaikai išeina nepasiruošę į gyvenimą.
Kitą vasarą stovykloje sutikau tą pačią mergaitę. Ji visur nešiojosi nuotykių romaną. „Dabar labiausiai mėgstu skaityti, nenoriu veikti nieko kito“, – aiškino ir dar tiksliai nupasakojo visą romano siužetą. Stovyklos vadovai dėl jos nerimavo, nes ji nenorėjo žaisti judrių žaidimų ir bendrauti su kitais vaikais. Ji atrodė keista. O aš sau tyliai galvojau – niekas nežino, kaip čia viskas pasisuks. Niekada niekas nieko nežino.
Todėl sutinku su tuo, ką į mano klausimus atsakė B.Burgis savo tinklaraštyje. „Gintai: kantrybės… Viskam ateis laikas!“ Tai tiesa. Gali būti, kad direktorius pagaliau atsikvošėjo.
