Rasa Juknevičienė pasakė, kad ji pamatė oro uoste prieš reisą besimeldžiantį (manomai) musulmoną (manomai, nes negali žinoti, gal jį šiaip susuko skausmai – redakcijos pastaba), ir pasakė, kad turbūt viskas gerai, bet jai kyla visokių minčių.
Ir čia, ponios ir ponai, mes turime situaciją, kai jums prieš akis aiškus įrodymas, kodėl aš niekada nebūsiu politikoje (žinau, jau esu sakęs, kad niekada neturėsiu Facebook paskyros ir greičiau pasikeisių lytį, negu užsiregistruosiu Twitter, tačiau laikai keičiasi, o mes keičiamės kartu su jais).
Todėl, kad aš esu toje privilegijuotoje padėtyje, kai aš dar ne tik galiu galvoti, bet ir savo mintis išsakyti viešai, ir man už tai beveik nieko nebūna*. Bent jau ne tiek būna, kad reikėtų keisti retoriką ir kitaip kalbėti apie savo mintis.
Aš, pavyzdžiui, galiu laisvai pasakyti, kad pamatęs musulmonus, dažnai pagalvoju apie tai, kad su šią religiją išpažįstančiais žmonėmis yra susijusi prievarta, ekstremizmas, savižudžiai maniakai ir teroro aktai, nusinešę tūkstančius gyvybių.
Kai aš pamatau budistus arba Pilies gatve žygiuojančius Krišnos išpažinėjus, taip pat ir stačiatikių šventiką Didžiojoje gatvėje, man nekyla minčių apie teroristus, ekstremistus ir maniakus. Žinote, kodėl nekyla? Todėl, kad aš per savo 44 gyvenimo metus neprisimenu nė vieno budisto, už tikėjimą susprogdinusio keleivinį lėktuvą, štai faking kodėl.
Todėl, kad man neteko matyti nei gyvenime, nei nuotraukos Krišnos garbintojų susibūrimo, kurie nešiotų plakatus, reikalaujančius mirties visiems, kas įžeidžia Krišną arba nupiešia jo karikatūrą. Automobilių jie irgi nedegina – pataisykite mane, jei klystu ir kažką praleidau.
Man neteko girdėti, kad kurioje nors iš Vilniaus cerkvių veiktų kuopelės, kur jaunimas verbuojamas mokytis dirbti su sprogmenimis. Tai štai todėl man jų atžvilgių tokių minčių nekyla, o kai pamatau musulmonus, man kyla visokie prisiminimai.
Ką darau, kai kyla prisiminimai? Kaip ir Rasa Juknevičienė – nieko. Nusiperku viskio ir kvepalų iš Duty Free parduotuvės ir einu prie savo geito tikrintis e-mailo, nes tikriausiai čia viskas gerai.
Tik dabar skirtumas tarp Rasos Juknevičienės ir manęs yra toks, kad kai aš įgarsinu savo mintis, žmonės perskaito ir prašo dar (na, kiti pasako, kad kada tu nustosi rašyti, storas parše, tu bemokslis išgama gyvuly, bet čia dažniausiai rašo tada, kai sakau, kad ne prie kiekvieno patiekalo dera vyšniniai pomidoriukai), o kai taip parašo Rasa Juknevičienė, tai pakyla toks švilpesys, lyg prieš Jungtinio Feministinio Fronto langus kažkas iškabino plakatą, kuriame atvaizduota mergina maudymosi kostiumėliu, prisimerkusi, žaismingai prikandusi lūpą, ir sakanti “Permiegok su manim, ir būsi su manim permiegojęs“.
Aš suprantu, kad Rasos Juknevičienės darbo dalis (labai liūdna jos darbo dalis) yra dažniau užsičiaupti, negu kalbėti, nes kaip politikė, ji atstovauja ne tik protingiems, bet ir kvailiams. Man labai liūdna, kad taip yra, bet ji pati pasirinko tą darbą, ir mano pagarba jai, kad ji dirba tai, ko aš niekada negalėčiau dirbti, nors mane išrinktų nesunkiai.
Lygiai taip pat koks nors pedagogas, auklėjantis vaikus, kuris galimai pagalvoja tą patį, ką ir aš, kai pro šalį pravažiuoja neleistinu greičiu ir išblaško mano mintis blerbiantis motociklas be duslintuvo, negali garsiai kalbėti apie tas mintis, kurios jį aplanko. Kokios mane (ir tą pedagogą) aplanko mintys? Na, aš kai kada nevalingai prisimenu veiksmo filmus, kur į tokį motociklą pataiko prieštankinio pabūklo užtaisas, ir tada ekrane būna liepsnos ir į visur skraido motociklo detalės. Ir greičiausiai tam motociklininkui kitais metais atnaujinti civilinės atsakomybės draudimo nebereikia.
Aš niekada nešaudyčiau iš prieštankinio pabūklo į motociklus ir kitiems nepatariu to daryti, nes tai prieštarauja įstatymams, o Lietuva – ne vieta susidorojimams ir prievartai. Maža to, tai būtų gero sviedinio švaistymas, nes tas motociklininkas greičiausiai per artimiausias savaites rėšis į sieną ir pasieks kelionės tikslą, kurio pats siekia neatsargiu vairavimu, kaip neatsakingas eismo dalyvis. Todėl aš jam patarčiau važinėti atsargiau, užsidėti šalmą ir saugoti į save ir kitus, kad neįvyktų nelaimė.
Tačiau man kyla visokių minčių, kai jis pravažiuoja pro mane, ir aš galiu apie tas mintis kalbėti, o štai pedagogai ir politikai – jau nelabai.
Man bjauru skaityti pamintijimus, kad normalioje ir civilizuotoje Vakarų šalyje toks politikas jau seniai būtų turėjęs atsistatydinti. Kai kas dar prideda: “Lietuva juk ES dalis”.
Nutilkit. Niekur ES dokumentuose nėra reglamentuojama, kokias mintis galima turėti ir ką apie jas galima kalbėti. Politikams draudžia kalbėti jų vidinis cenzorius, ir taip, Vakaruose tas politikas jau būtų sumokėjęs absurdišką, idiotišką, iškrypėlišką politiškai korektiškos ir bestuburės visuomenės kainą už kelis žodžius, nes ten jau seniai yra norma, kad pirma yra baimė, o tik paskui savo mintys, ir kad visuomeniniai šliužai geriau žino, kaip reikia galvoti, ką sakyti ir kaip individui tvarkyti savo gyvenimą.
Lietuva dar nėra tokia visuomenė – bent jau ne visa, nors šliužinių skundikų ir isteriškų viešo žodžio krušėjų kultūra ir jų normos plečiasi nuolatos. Ir aš nenoriu, kad Lietuva kada nors tokia visuomenė pasidarytų, nes žodžio laisvė yra beprasmė, jei ji neapima laisvės įžeisti ir laisvės pareikšti nuomonę, kuri yra neskani visuomenės isteblišmentui.
Aš didžiuojuos, kad Lietuva vis dar yra tokia šalis, kur nuo Rasos Juknevičienės dar neatsižegnojo visi draugai ir pažįstami ir kur ji dar gali pareiti namo, nelydima švilpesio ir TV naujienų komandų su kameromis, kurios bliautų: “Ponia Juknevičiene, ar nenorite prisikalti prie kryžiaus, kad išpirktumėt savo kaltę?”.
Rasa Juknevičienė pagalvojo, ką pagalvojo daugelis mūsų, ir pasakė, ką pagalvojo, kaip sugeba jau nedaugelis.
Jums nekyla visokių minčių? Tai gaila. Bet čia nieko tokio: jums jau jų greičiausiai ir nebekils.
* Išskyrus tada, kai teismas mane nubaudžia, kai sausio 13-osios aukos neigėją viešai pavadinu jedinstvenininku, arba man atjungia Feisbuką susimokę vatnikai-kenkėjai.
