Pareigūnų šokiai pagal žudikų dūdelę

Kvailiau Panevėžio policija pasirodyti jau negalėtų. Potencialaus žudiko draugai ir draugės vienas po kito aiškina, kad netrukus bus nužudytas žmogus, žmogžudys prisiperka trotilo, raštu praneša savo įmonės buhalterei, kaip ji turėtų tvarkyti įmonės reikalus po jo mirties, net savo draugams garsiai kalba, ką rengiasi daryti. Tačiau pareigūnams užkirsti kelio šiam nusikaltimui vis tiek nepavyksta.

Daugiau nuotraukų (1)

Bronius Matelis

Dec 12, 2014, 5:24 PM, atnaujinta Jan 19, 2018, 7:37 AM

Net jeigu žudikas būtų į policijos nuovadą nusitempęs ir parodęs du karstus, kuriuose rengiasi būti palaidotas su savo auka po kraupaus plano įvykdymo, pareigūnai tikriausiai aiškintų, kad karstas – ne ginklas, kas ir kur nori, ten jį gali vežiotis.

Geriausiu atveju bepročiu palaikytų ir lieptų dingti iš komisariato.

Kažką panašaus galima įžvelgti ir 2013 metų vasario pradžioje įvykus kraupiam nusikaltimui, kai vyras viename bute Panevėžyje nužudė moterį ir pats įsismeigė į krūtinę peilį. Tuomet policijos pareigūnai buvo kviečiami į tą butą, nes psichine liga sirgęs vyras atsisakė gerti vaistus ir todėl darėsi agresyvus.

Dar po kurio laiko atvykusiems pareigūnams vyras, kuris moterį tuo metu tikriausiai jau buvo nužudęs, pro langą pamojavo, pasakė, kad šeimoje konflikto nebėra, ir pareigūnai išvyko. Juk tereikėjo pasiprašyti į vidų pasikalbėti su moterimi ir žudikas būtų sutrikęs, ir savo elgesius gal net išsidavęs.

Kokia logika esant panašioms situacijoms vadovaujasi pareigūnai? Jie paprastai sako: kol nėra lavono, nėra ir ką tirti, o kažkokia tikriausiai tik specialius kursus baigusi Panevėžio policijos tyrėja dar paaiškins, kad kiekvieno be jo paties sutikimo į psichiatrinę ji uždaryti negalinti.

Žinoma, kad negali. Ir gerai, kad negali, nes tokį sovietinės istorijos etapą, kai galėjo, jau išgyvenome. Kentėjo tada disidentai. Bet ar tikrai nebuvo kitų galimybių sustabdyti žudymą?

Net ir specialaus išsilavinimo neturintis žmogus pasakytų, kad sulaukę tokio pranešimo pareigūnai privalėjo pasikalbėti su potencialiu žudiku netikėtai atvykę į jo namus, o ne kviestis pokalbio į komisariatą, leidžiant jam suprasti, kad juo jau domimasi ir todėl turėtų suskubti slėpti trotilą. Panašiai ir gavosi: pakviestas pokalbio vyras gerai jam pasirengė, viską paneigė, ir pareigūnai nurimo. Kitaip tariant, policija šoko pagal žudiko dudelės muziką, ir visoms pusėms buvo gerai. Tik ne aukai.

Ar pareigūnai pasikalbėjo su to verslininko įmonės darbuotojais, kitais draugais, konkrečiai atsisveikinimo laišką gavusia buhaltere? Ar bent prašė auka tapusios moters parodyti žinučių turinį, jeigu vyras rašė jai tas žinutes?

Pakaktų gauti keletą paliudijimų, kad vyras neadekvačiai vertina realybę, kad kalba aplinkiniams apie žmogžudystę, ir pareigūnai jau turi teisę juo netikėti bei pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo pasikėsinimo nužudyti. Tada gali ir kratas atlikti, uždrausti jam bendrauti su galima auka, o jei tų draudimų nepaiso, prašyti teismo leisti jį suimti.

Visa tai daryti pareigūnai turėjo teisę. Ar tų paprastų dalykų nežinojo Panevėžio policija?

Pritrenkiančiai nuskambėjo Panevėžio policijos viršininko pavaduotojo Mindaugo Ambraziūno žodžiai, kad dabar jis aiškinsis, ar policija tikrai buvo informuota apie nusikaltimą ir planuojamą žmonių žūtį.

Ką čia dar aiškintis? Žudiko draugai jau seniai viską paaiškino, tačiau šis viršininkas dar netiki, dar aiškinsis. O jeigu tas viršininkas netiki, kad jie pranešė apie planuojamą žudymą, tai tegul nusileidžia kelias aukštais žemiau ir pasiteirauja savo pavaldinių. Arba vidaus reikalų ministro.

O gal tai reiškia, kad M.Ambraziūnas rengiasi aiškinti, kad ne tokia forma pareigūnai buvo informuoti, kad ne į tą kabinetą atėjo, kad žudiko draugai ir galima auka kalbėjo padrikai ir neįtikinamai? Tada jau būtų amen tokiai policijai.

Tačiau visuomenė turi žinoti ir kitą medalio pusę.

Tirti šeimoje ar tarp artimų draugų kilusius konfliktus paprastai policijos pareigūnams būna labai sunku. Išsikviečia pareigūnus, kol šie važiuoja, gaišta brangų laiką, tokie žmonės dažnai susitaiko, o būna ir dar blogiau – puola prikaišioti policininkams, kad šie kišasi į jų asmeninius reikalus.

Ir ar gali policininkai žinoti, kaip baigsis konfliktas, kai jie uždarys duris ir išvyks? Gal iki tol lyg ir susitvardęs atrodantis vyras vėl griebsis smurto ir išžudys visą šeimą? Kaip apsaugoti tokias galimas aukas?

Todėl užkirsti kelią smurto protrūkiams šeimoje ar tarp artimų draugų pareigūnams labai sunku. Kai potencialus žudikas ir auka visą laiką susitikinėja ar gyvena viename būste, kai pati auka nesiima labai ryžtingų žingsnių save apsaugoti, dieną naktį pareigūno tarp jų juk nelaikysi.

Gaila, bet mano šiame tekste paminėti du atvejai, kai iš viso netekome keturių gyvybių, yra būtent iš tų, kai policijos pareigūnai galėjo įžvelgti pavojų ir padėti. Tik noro reikėjo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.