Tai ypač pasakytina apie mūsų vadinamuosius „žinomus“ žmones. Kai kas nors varto gausiai iliustruotus žurnalus ar portalų galerijas, gali išgirsti vertinimų, kurių spektras – nuo visiškos stiliaus katastrofos iki patvorių epitetų, bet po to visi vėl užsideda karnavalines politkorektiškumo kaukes ir kitame renginyje šypsosi vieni kitiems į akis.
Todėl labai džiaugiuosi, kad yra precedentas ir pirmasis kartas: grupę koncerto Londone klausytojų Justė Arlauskaitė-Jazzu socialiniame tinkle išvadino „kiaunėmis“ ir „urodais“.
„Paskutinį kartą sakau: urodai, neišprusę daunai, neikit manęs klausyt, man nereikia jūsų mordų ir jūsų bapkių, eikit graužt savo čipsus į rajoną ir veskitės savo apsimyžusias kiaunes į „Bernelių užeigą“. Mano koncertai jums ne vieta, aš jūsų nelaukiu, o daunės kiaunės, kurios sėdi su „iPhone“ ir postina, kokios jos gražios ir kad yra kūl būti mano koncerte, eikit n*** kartu su savo urodais“, - rašė Jazzu.
Pasakyta „kietai“, bet teisingai. O gal – ne? Tačiau mane labiausiai nustebino ne šie žodžiai, o reakcija į juos. Vieni staiga labai susirūpino tokia visuomenės klasifikacija, kiti politkorektiškai teigė, kad toks požiūris yra „problemiškas“, o viena persona, niekaip negalinti prasimušti į Lietuvos A klasės celebrities sąrašą teigė, kad toks pareiškimas neva suskaldė tautą. Ir vėl komentatoriai – apsimetėliai pūtė vėjus. O gal geriau reikėjo nepraleisti progos patylėti?
Žodis „urodas“ jau senokai cirkuliuoja tarp mūsų „žinomų“ žmonių, šou verslo užkulisiuose bei televizijų kuluaruose. Iš įvairių žmonių, kurie dalyvauja pristatymuose, vakarėliuose, rengia savo pasirodymus, šou, provincijoje skaito paskaitas ar net veda įvairius mokymus ne kartą esu girdėjęs šį žodį. Yra ir dar spalvingesnių – „buriatų vaikai“, „indėnai“ ir kt. Tai – apie auditoriją, klausytojus, žemiausios prabos TV pokalbių laidų dalyvius bei žiūrovus. Tai – kasdienė leksika ir požiūris. Ir niekas dėl to sau nesuka galvos – svarbiausia, kad „urodai“ moka pinigus. Na, gal dauguma tiesiogiai ir nevartoja šio žodžio, bet sinonimų – begalės.
Tai ką naujo pasakė Jazzu? Ji tik viešai parašė tai, apie ką visi seniai kalba uždarose kompanijose. Ir ne tik kalba: jei šį žodį vartosime naudininko linksniu, jis apibūdins tikslinę auditoriją, kuriai dabar dirba ir pataikauja didžioji dalis žiniasklaidos, pramogų verslo atstovų ir komercinės televizijos. Tipiška lietuviškų televizijų pokalbių laida su „socialine“ potekste.
Keli marginalai, keli visuomeniniai pusiauekspertai arba visai neekspertai, bet „visuomenėje žinomi žmonės“, ir keli „urodai“. Vis tiek vienas ar kitas leptels kokią nors nesąmonę arba aštriai paatviraus. Tuomet užvirs tikra dramaturgija - vieni kitus bandys perrėkti, mokys gyventi, laidos vedėja griebsis už širdies ir nuoširdžiai suvaidintu tonu stebėsis... Reitingas garantuotas. Tačiau reitingas tarp ko? Ir apskritai, ką apie mūsų visuomenę sako aukščiausius reitingus turinčios laidos arba rinkimų, kuriuose nuolat išrenkami apsivogę uspaskichai ir paksai, rezultatai? Kas juo išrenka? Juk tie patys...
Ar mes visi - „urodai“?
Tačiau pažvelkime plačiau – ar mūsų visų kas nors nelaiko „urodais“? Štai pavyzdys su švedišku aspektu. Jau ne vienos vaikų kartos mylima herojė yra Pepė Ilgakojinė – Pippi Langstrump. Septynis dešimtmečius apie jos nuotykius skaitė vaikai 65 kalbomis. Ir štai dabar visuomeninis Švedijos transliuotojas „Sveriges Television“ (SVT) susizgribo, kad beveik nacionaline heroje tapusi mergaitė serijale švaistosi „rasistiniais“ tekstais - vienoje scenoje mergaitė sako, kad jos tėvas yra „negrų karalius“, o kitoje, patempusi akių kraštelius, vaizduoja azijietę.
Juodaodžius įžeidžiantis žodis buvo ištrintas, o antrosios scenos iš viso buvo atsisakyta. Dėl to Švedijoje kilo didelė diskusija, tačiau pasirodė, kad dauguma švedų tai laiko politine cenzūra. Pavyzdžiui, dienraščio „Aftonbladet“ profilyje „Facebook“ tinkle buvo surengta apklausa ir 81 proc. iš pirmųjų 25 tūkst. balsavusių pasisakė, kad tų scenų nereikia išmesti. Tačiau tai – švedų vidaus reikalai, kurie, regis, kaip tas pinčeris bando pagauti savo uodegą, kurios neturi.
Taigi laidoms, skirtoms vidaus vartojimui, taikomi aukščiausi ir galbūt net pertekliniai standartai. O eksportui? Arba kokie standartai taikomi žiniasklaidos priemonėms, kurias švedai valdo užsienyje? Štai kompanija MTG, kuriai priklauso ir TV3, deklaruoja apie savo įvairias atsakomybes. Ji klausia: „Kaip mes galime geriau panaudoti savo transliuotojų tinklą didesniam gėriui?“ Ir pati atsako, kad tai yra klausimai, kurie jai rūpi kasdien.
Gaila, kad tu nematai lietuviškų laidų „TV pagalba“, „Opiumas liaudžiai“, „Žvagulio klanas“, „Prieš srovę“, „Farai“... Tai bent pasilinksmintum...
Šįkart nesvarstykime, kodėl švedų palydovinės televizijos tinklas yra Rusijos propagandinio karo įrankis, o pasižiūrėkime, kaip atrodo tas švedų deklaruojamas „kasdienis rūpestis“.
Praėjusį šeštadienį TV3 lyg kokį numirėlį ekshumavo šokių projektą. Vertindamas bendrą laidos lygį ir surežisuotus triukus, žiniasklaidos ekspertas, prof. Žygintas Pečiulis teigė: „Tai yra tyčiojimasis iš žiūrovo“.
O „TV pagalba“, „Opiumas liaudžiai“, „Žvagulio klanas“, „Prieš srovę“, „Farai“ ir visos kitos laidos, kupinos siužetų, kaip kaimynė kaimynę laisto pamazgomis, landynėse veblioja degradavę personažai ar policininkai bando susikalbėti su įvairiausio plauko padugnėmis? Kam jos skirtos? Ne kam kitam, o „urodams“, panašiems į „Nasha Russia“ personažą iš Taganrogo, kuris mūvėdamas treningo kelnes ir maikę, kalbasi su savo televizoriumi. Regis, švedai mus visus tokiais laiko.
O štai serialas „ne urodams“ - „Dauntono abatija“ – rodomas „patogiausiu“ laiku - šeštadienį 14.50. Tačiau ateinantį sekmadienį TV3 dar parodys filmus „Briliantinė ranka“ ir „Seniai plėšikai“.
Ir vis dėlto švedai ir TV3 Lietuvos žiūrovų gal ir nelaiko „urodais“, o veikiau - „buriatų vaikais“ ar „indėnais“. Kita vertus, o koks skirtumas...
