Tokiame susidūrime į nelaisvę paimtų priešų kankinimas, net jų naikinimas visai kitokiomis specialiomis operacijomis siekiant apginti savo vertybes, Vakarų civilizacijai gali tapti būtini dalykai. Ypač tais atvejais, kai po bokštų dvynių susprogdinimo neįmanoma apkaltinti konkrečios valstybės, o kaltus surasti reikia, konvencinių tardymo priemonių gali ir nepakakti.
Kankinti viso labo dešimt aršių teroristų pilant jiems ant galvos vandenį, kad sužinotum, kas per dvynių bokštų ataką nužudė net tris tūkstančius taikių gyventojų ir kur dabar tie vadeivos slepiasi, gali nepasirodyti labai jau didelė kaina.
Žvelgiant iš tokių pozicijų, JAV Centrinės žvalgybos valdybos vykdyti kankinimai vandeniu, nemiga ar panašiai, gali tapti norma. Kodėl?
Bent jau šiuo metu pagrindinių žmogaus teisių stebėjimo misija ir tų teisių užtikrinimas įmanomas tose šalyse, kuriose tas teises tiesiogiai ar formaliai jos pačios pripažįsta arba bent jau bijo atsakomybės dėl šiurkštaus jų pažeidinėjimo.
Tačiau po Rusijos pradėto hibridinio karo Ukrainoje ir islamistų siautėjimo Sirijoje bei Irake, pasaulis iš esmės pasikeitė. Ne veltui JAV prezidentas B.Obama greta ebolos viruso, kaip didžiausius iššūkius pasauliui, įvardijo džichadistų siautėjimą ir Rusijos agresiją.
Europos saugumo bendradarbiavimo organizacija (ESBO) dar nepanaikinta tik todėl, kad tai vienintelė vieta, kur dar gali konfliktuojančios pusės susitikti pasikalbėti. Realaus darbo ši daugiau nei pusšimtį valstybių vienijanti organizacija jau seniai neatlieka.
Vaizdžiai tariant, pasaulio valstybės, o daugiausia JAV, sukiša į šią tik mandagiems pokalbiams reikalingą kavinę „ESBO“ po beveik 150 milijonų eurų kasmet. Tačiau konfliktų tai nesustabdo.
Ar gali ESBO ką nors padaryti savo narei Rusijai, kuri įsipareigojo paisyti žmogaus teisių ir tarptautinių susitarimų, tačiau karą ir žudymus eskaluoja nepaisydama savo paties pasirašytų įsipareigojimų, o Vakarų civilizaciją ėmė šantažuoti iki tol nežinomu hibridiniu karu? Ar tos vadinamosios kavinės darbuotojai akli?
Rusija nuplėšia savo desantininkams skiriamuosius ženklus, dažais užteplioja tankų numerius ir siunčia juos žudyti gretimos valstybės gyventojų. Ir nėra jokio skirtumo, į dar kurią valstybę Rusija siųs teroristines grupes, kai sukels chaosą Ukrainoje. Stebint globaliau - Rusija ilgam atsitraukė nuo pasaulyje pripažįstamų vertybių, o mums telieka laukti taisyklių laužymo visose srityse.
Ar gali ESBO pasikviesti džichadistų valstybės karo vadus ir pareikalauti, kad šie atsisakytų žiaurių susidorojimų su Vakarų civilizacijos piliečiais viešai perpjaunant jiems gerklę? Jeigu negali, tai ir tardant tuos galvų pjaustytojus tikriausiai galima panaudoti netradicinius apklausos metodus, nes kažkaip gintis ir išaiškinti kaltuosius juk reikia.
Rusija ir vadinamoji islamo valstybė sąmoningai nepripažįsta to, kas jiems yra svetima, ir tai demonstruoja kurstydamos kruvinus konfliktus ir pjaustydamos žmonėms gerkles, ir vėliau ar anksčiau, nors iš pažiūros ir priklauso skirtingoms civilizacijoms (ortodoksų ir islamo), jų konfrontacijos metodai (terorizmas) su Vakarų civilizacija gali tik dar labiau supanašėti.
Kalbėti apie žmogaus teises tardant štai tokio fronto karius, artimiausiu metu gali būti tiesiog juokinga. Ne todėl, kad Vakarų civilizaciją užvaldytų keršto troškimas. Kai pasaulyje nebeliks (praktiškai jau nebeliko) organizacijos, kuri padėtų spręsti štai tokius konfliktus, Vakarai bus priversti gintis visomis priemonėmis. Kad tik gautų vertingos informacijos apie teroro aktus.
Civilizacijų susidūrimo terminą išpopuliarino amerikiečių politikos mokslų tyrinėtojas Samuelis P. Huntingtonas, po Šaltojo karo numatęs daugiau konfliktų tarp didžiųjų civilizacijų: Vakarų iš vienos pusės bei ortodoksų (Rusijos civilizacija), Kinų, Japonų, induistų ar islamistų civilizacijų iš kitos pusės.
Tie konfliktai esą remsis jau ne ideologiniu, o kultūriniu ir religiniu pagrindu. Šis mokslininkas turi gausų būrį kritikų, siekiant objektyvumo, raginu ir skaitytoją žvelgti kritiškai, tačiau bent jau kol kas susidūrimai kultūriniu ir religiniu pagrindu šią teoriją tik patvirtina.
Tačiau tai nereiškia, kad civilizacijų susidūrimas būtinai turėtų baigtis didžiuliu karu. Vertybių skirtumai gali sukurti naujas taisykles bendraujant tarp įvairių civilizacijų. Rusijos išrasti hibridiniai karai ir nuolatinis grasinimas pažeidžiant oro erdvę bei bauginant povandeniniais laivais greta Vakarų valstybių krantų, įžūlus brovimasis į kitos civilizacijos erdvę su įžūliu melu ir informacine propaganda, siekiant sukiršinti Vakarų civilizacijos šalis, paliudija – visa tai jau vyksta.
Sakysite, kad Ukraina ir Rusija religiniu požiūriu taigi priklausytų tai pačiai civilizacijai, tačiau Ukraina labiau vertintina kaip Vakarų pakraštys su labai margais kultūriniais ir religiniais sluoksniais, jiems giliau pasireikšti trukdė gyventojų genocidas holodomoro metais bei ilgametis prievartinis rusinimas.
Daug civilizacijų susidūrimo ženklų matyti ir Europoje. Gyventojai protestuoja prieš tai, kad mes patys švietimo įstaigose naikiname krikščioniškus simbolius ir priglaudžiame teroristus finansuojančius religinius fanatikus. Ateityje gali jau neužtekti Vokietijos kanclerės A.Merkel pripažinimo, kad multikultūrinis projektas žlugo. Reikės ir konkrečių darbų padėčiai keisti.
Pažvelkime į dabartinę Rusiją. Dujų koncerno „Gazprom“ vadovas I.Sečinas vadovauja valstybės saugumo struktūrų klano armijai, gynybos ministras S.Šoigu – kariuomenės klanui, gelbėdamasis nuo šių klanų spaudimo prezidentas V.Putinas mėgina išlaikyti įtaką vidaus reikalų ministerijos kariuomenei.
Buvęs KGB karininkas, o dabar Rusijos geležinkelių bendrovei vadovaujantis V.Jakuninas jau turi savo geležinkelius prižiūrinčią kariuomenę, o Dūmoje svarstomas įstatymo projektas, pagal kurį jau ir toks „Gazprom“ ar „Lukoil“, gal net kokio labai įtakingo ir turtingo oligarcho koncernas irgi galės steigti savo karinę bendrovę, tiksliau kalbant, karinių samdinių armiją.
Įstatymo projekte nekalbama apie privačias saugos bendroves, kokias mes įpratę matyti, čia kalbama apie daug daugiau teisių ir įvairesnių ginklų turėsiančias privačias kariuomenes.
Kaip su tokia Rusija ateityje turėtų kalbėtis ir susikalbėti Vakarų civilizacijai priklausančios šalys? Įsivaizduokime: „Gazprom“ kariuomenė be skiriamųjų ženklų puldinėja Kazachstano pakraščius, kita – Baltarusijos, dar kažkokie geležinkeliečiais aprengti žmogeliukai braunasi į Latviją.
Ką tokiu atveju kitos šalys turėtų į ESBO kviestis pokalbio, kai prezidentas V.Putinas netrukus gali virsti tik marionete? Kas bus atsakingas už tų samdinių siautėjimą? Tad apie kokius konvencinius tardymus galėsime kalbėti, kai net dorai nežinosime, kas mus puola ir kaip su tuo priešu tartis?
