Naujaisiais metais aš pasiryžęs išrauti su šaknimis suvešėjusią negerovę, kuri yra galimai išmintingų žmonių galimai pranašiškų posakių citavimas. Šis reiškinys jums pažįstamas, jis visur: spaudoje, internete, o kartais net šnekamojoje kalboje, kai pašnekovas yra taip įgudęs, kad sugeba pora sakinių pasakyti iš atminties.
Čia aš nekalbu apie šiaip banalius pokalbius, kurių autorių niekas nebežino („šuo loja, karavanas eina“) arba išgalvotus gamtos dėsnius („britų mokslininkai nustatė“). Jiems irgi ateis Paskutiniojo Teismo diena, bet dar ne dabar.
Šiandien aš kalbu apie citatas, kuriomis ginkluojasi tie, kas gyvenime mėgsta moralizuoti kitus, kas jaučiasi nuskriausti, tačiau savo proto ir sąmojo išteklių jiems nepakanka.
Pavyzdžiui: parašyk bet kokią kritiką, ir tuoj pat šmaukšt pasirodo citata, kaip pareigūnas prie pastatyto automobilio mokamoje vietoje, jei už statymą pamiršote sumokėti (nežinau, kur jie slapstosi, tie pareigūnai, bet kas nors juos turėtų pasamdyti, kad sutramdytų, pavyzdžiui, sienų tepliotojus).
„Didieji protai kalba apie idėjas, vidutiniai protai kalba apie įvykius, maži protai aptaria žmones. - Eleanor Roosevelt“. Šią citatą sudirbti neužimtų daug laiko - kaip tada su dramaturgais ir rašytojais, kurie visą gyvenimą aptarinėjo žmones, paklausiu aš? Tačiau čia dar juokingiau, kad cituojantieji E.Roosevelt ne tik nepasakytų, kuo ši moteris nusipelniusi, tačiau net ir jos vardo ir pavardės nemokėtų iš atminties be klaidų parašyti. Ne bėda: iškišę citatą, jie iškart pasijunta nugalėtojais.
Arba, prašau, dar viena klišė iš tų, kas serga lėtiniu bėdojimu. Visi žmonės, kurie yra šiek tiek žinomi ir matomi, šią citatą yra girdėję ne vieną ir ne dešimt kartų.
„Pasaulio problema yra tokia, kad protingi žmonės yra pilni abejonių, o kvailiai pilni pasitikėjimo. – Charles Bukowski“. Čia lyg tyčia rašyta eiliniam lietuviui, kuris mano esąs intelektualesnis už kitus ir todėl privalo kasdien pakalbėti apie tai, kaip televizija yra šlamštas, žurnaluose fotografuojamos tos pačios išsišiepusios beždžionės, žmonės skaito tik kulinarines knygas ir visi žino tik pigius rėksnius (tokius, kaip aš).
Kodėl pats amerikiečių autorius ir mąstytojas Ch.Bukowski toks pilnas pasitikėjimo, kad galėtų aiškiai diagnozuoti pagrindinę pasaulio problemą, man ir jums gal yra ir paslaptis, tačiau pritaikius šią formulę jam pačiam, viskas pasidaro aiškiau.
Žinoma, niekas negali lygintis su citatų fabriku, kuris yra sukūręs daugiau cituojamų banalybių, nei visi pasaulio autoriai per pastaruosius du šimtus metų: brazilų rašytojas Paulo Coelho yra pasakęs įžvalgių minčių apie absoliučiai viską („Vieną dieną atsibusi, ir daugiau nebeturėsi laiko padaryti tuos dalykus, kuriuos norėjai padaryti, todėl litai turi būti keičiami į eurus santykiu 1:1“, sake šis autorius, komentuodamas Lietuvos politines aktualijas). Kalbama, kad net frazę „nusipelnėme gyventi geriau“ sugalvojo irgi jis.
Už citatų slepiasi tie, kas bijo turėti savų minčių, arba jų turi ir mano, kad jos nėra pakankamai svarios, kai neparemtos autoritetais. Lietuviui reikia, kad viską patvirtintų viršininkas, net ir mintis.
Kažkada Sovietų Sąjungoje lietuvius išmokė, kad bet kuri knyga bus svaresnė, jei pratarmėje pacituosi komunistų partijos generalinį sekretorių, o šią mintį dar labiau įtvirtino virš namų keliami lozungai apie tai, kaip reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis ir kitokios išmintys iš revoliucijos vadų.
Tais laikais daugelis juokėsi iš primityvios propagandos ir brukamų sukramtytų minčių, tačiau kaip matyti dabar – po beveik ketvirčio amžiaus laisvoje šalyje – vadinamajam paprastam žmogui tikrai reikia autoritetų išminties.
Kadangi į bažnyčią šiandien retas tenueina, tai kokio nors pakaitalo reikia, ir tą vietą užima rimtai skambančios tuščiavidurės citatos, dar ir išspausdintos kokio nors saulėlydžio, krioklio, besiskleidžiančios orchidėjos ar dviejų katinėlių fone.
