Klausimas, kurį norėjau pateikti aš, buvo toks – ar lietuviai yra aktyvistai? Ne patriotai, ne mylintys savo šalį (nesu tokia naivi, kad to klausčiau), bet būtent – aktyvistai. Ar lietuviai imasi iniciatyvos, ar kaip savo šalies piliečiai kokiu nors būdu pasisako už tai, kuo tiki, ko tikisi, ar to siekia?
Daugeliui toks klausimas tikriausiai nuskambės naiviai, tačiau man, emigrantei, gyvenančiai dviejose šalyse, kurių sostinės per pastarąsias savaites buvo nusiaubtos streikų ir net aptaškytos krauju, kurių politikos, ekonomikos, o ypač jose gyvenančių žmonių lyginti negalima beveik dėl nieko, išskyrus priklausymą ES ir, žinoma, besibaigiančia socialine kantrybe, tai vis dėlto parūpo.
Briuselis ir Atėnai šią žiemą pasitiko ne tik girliandomis išpuoštais gatvių žibintais bei kalėdinėmis eglutėmis padabintais skverais, bet ir streikuotojų pilnomis gatvėmis. Žmonės pasipriešino valdžios norams prailginti pensini amžių ir nebekelti dėl infliacijos tirpstančių atlyginimų.
Pastarosiomis dienomis į Briuselį nepatariama net kojos kelti, ir tikrai ne dėl pranašaujamos ledokšnių krušos. Tie, kurie gyvena Belgijos sostinėje, galima sakyti, mėgaujasi „laisvadieniu“. Kita dalis, bijanti prarasti darbus, ne vieną naktį praleido ne tik pas netoliese gyvenančius giminaičius ar draugus, bet neretas nakvojo ant kontoroje esančios sofos. Treti, būtent kurių pastangomis Briuselio viešasis transportas streiko dienomis arba labai apribotas, arba apskritai neegzistuoja, skrydžiai atšaukiami, o pagrindiniai keliai užblokuoti, – yra tie aktyvistai, į kuriuos panašių pabandžiau ieškoti Lietuvoje.
Belgija – tik dar viena ES šalis, vis sunkiau kontroliuojanti savo biudžetą, tačiau jos profesinės sąjungos ne tik pyksta ir skundžiasi, bet ir organizuoja regioninius ir visos valstybės masto streikus. O gyvena jie, palyginus vien atlyginimus, kokiu tūkstančiu eurų galvai geriau.
Kitos ES šalies – Graikijos – gatvėse po praėjusio antradienio streikų ir vėl degė parduotuvės, bankomatai, automobiliai. Šitaip graikų aktyvistai paminėjo 2008 metais policijos nušauto paauglio Aleksio Grigoropoulos mirties metines.
10 tūkstančių protestuotojų teigė norintys parodyti solidarumą vienam šio įvykio liudytojui, Aleksio draugui, tiesa, prieštaringai vertinamam anarchistui. Mat nuteistas už banko apiplėšimą jis reikalauja teisės studijuoti universitete ir šiuo metu yra paskelbęs bado streiką.
Nedalyvavusieji streike teigia, kad tiek policija, tiek protestuotojai be skrupulų niokoja miesto gatves. Tačiau yra ir gausybė palaikančiųjų, nors galbūt jau nebesitikinčių atkreipti daugiau pasaulio dėmesio. Buvo ir labai piktų. Jų sparčiai daugėja.
Pastaraisiais mėnesiais graikų aktyvistai, anarchistai ir protestuotojai buvo gana ramūs. Praėjusios savaitės streikas irgi nelabai neatkreipė pasaulio dėmesį – juk visi nuo tos Graikijos pavargo, tačiau ar visa ši ramybė nėra apgaulinga ramybė prieš audrą? Ar tik ne naujai ir kitokiai pasipriešinimo bangai ruošiasi per šiuos ekonominės krizės metus subrendusi jaunoji karta? Palauksime ir pamatysime.
Galbūt iš graikų galima tikėtis tik daug triukšmo, nors jų problemos tikrai nemažos – betgi patys kalti, o dabar tik perlenkia lazdą, ir niekas jiems jau nebepadės. Čia tik susumuotos daugumos pažiūros.
O kas gi atsitiko, kad stereotipiškai ramiais vadinami belgai ėmė ir pratrūko? Sakysite, belgai su savo vis dar ES pirmaujančiais atlyginimais net neturi teisės skųstis, o ką jau kalbėti apie tūkstantinius streikus.
Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Ar mes turime teisę ne tik skųstis, bet ir reikalauti, kada Lietuvoje užaugs nauja, užgrūdinta ekonominės krizės metų ir pasiruošusi bent jau kažką daryti karta? O gal ji absoliučiai visa emigravo?
Gruodžio įpusėjusio streiko Belgijoje rezultatas – 267 atšaukti lėktuvų skrydžiai, sustabdytas autobusų, traukinių, tramvajų eismas, oro uosto bagažo skyriaus darbininkai prisijungė prie streikuotojų, uždaryta daugybė mokyklų, darželių, neveikia kai kurios valstybinės įstaigos.
Šis streikas – tik vienas iš daugelio kitų, Belgijoje vykusių per kelias pastarąsias savaites. Ne visi iš jų baigėsi be susidūrimo su policija ir be aukų, o šio mėnesio penkioliktą dieną planuojamas nacionalinis streikas neturėtų palikti dar daugiau jam abejingų. Ramieji belgai tampa vis aktyvesni. O mes, nostalgiškieji šaltieji lietuviai? Ar judame, ar tik skundžiamės ir kritikuojame? Galbūt tai jau mūsų stereotipas?
Daugelis teigia, kad kovoti už svajonių šalį Lietuvą neverta. Emigrantai esa atskrenda ir atvažiuoja tik pasinaudoti pigesnėmis stomatologų ir kirpėjų paslaugomis, akimirką pasijusti ponais ir poniomis, nueiti į teatrą, kurį jau retas supranta.
O paskui grįžta ten, kur yra laukiami, vertinami, reikalingi ar bent jau padoriai apmokami. Ir ten jie Lietuvą myli iš širdies, pasakoja apie ją tarsi kokią pasakų šalį, kur sninga, kur galbūt žmonės nemoka šypsotis, bet yra tikri, ne dviveidžiai. Daug gero toje Lietuvoje, tik va drąsos už save pakovoti trūksta. Todėl ir smalsu – ar esame aktyvistai? Juk kažkada buvome...
