Kai australė Rachael Jacobs pastebėjo, kad metro šalia jos sėdinti moteris išsigandusi nusiima savo galvos apdangalą, ji ją padrąsino: „Aš važiuosiu kartu su jumis“. Paskui apie tai paskelbė „Twitter“ ir žinutė ėmė plisti žaibo greičiu. Australai masiškai ėmė siūlyti pagalbą tradiciškai apsirengusiems musulmonams, kuriems grėsmę gali dėl teroro akto įniršę žmonės. „Jei bijote važiuoti metro, susisiekite su manimi, suderinsime laiką ir aš jus palydėsiu“.
Bijau pasirodyti sentimentali, tačiau susigraudinu kaskart apie tai perskaičiusi. Kažkas čia yra taip teisingo, kad sunku išdėstyti žodžiais. Galbūt ištiesę ranką „teroristui“, nutraukiame per amžių amžius besidriekiančią smurto grandinę.
„Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios:)“ - šis konservatorės R.Juknevičienės posakis jau tapo tautos folkloru. Tačiau nustotume juoktis iš prieš skrydį nerimo apimtos politikės, jei suvoktume, kad terorizmo aktai nuo minčių ir prasideda. Musulmonas pasimeldžia oro uoste ir atsistojęs mato į jį spoksančius žmones.
Pasijunta lyg gyvulys zoologijos sode. Tada jam ima kilti piktos mintys: „Jie mano, kad aš teroristas. Viskas dėl to, kad jie netiki Alachu. Gyvuliai jie, ne žmonės. Tikrai geriau juos išsprogdint. Viešpatie, ar tu duodi nurodymą man kovoti už tavo vardą? Ak, taip, žinau, tu nori, jog juos išžudyčiau“.
Jokios problemos nebūtų, jei gebėtume atskirti, kurios iš „įvairių“ minčių turi ką bendro su realybe. Kaip manote, ar teisinga yra mintis: „Kankinimai yra bjaurus dalykas, bet saugumo tarnybų metodai neturi visiems patikti. Kitaip naudingos informacijos išgauti neįmanoma“? Arba kaip jums šita: „CŽV kankinimų negalima lyginti su KGB kankinimais. KGB kankino nekaltus žmones, o ne teroristus“? Beje, panašias mintis viešai išsakė vienas jaunas ir jau nemažai pasiekęs žurnalistas.
Panašu, kad klaidingą mintį nuo teisingos galima atskirti tik vienu būdu – patikrinant, kaip ji veikia praktiškai. Kas nutinka, jei visuomenė patiki, kad kankinti teroristus galima? Žmonės tuoj pat ima psichologiškai kankinti kiekvieną, kuris panašus į teroristą. Tas įtarus žvilgsnis „Aš nepasitikiu tavimi ir nenoriu su tavimi turėti nieko bendro“ jau savaime yra terorizmas.Taip atstumiame niekuo dėtus žmones, o atstumtieji tampa pikti. Nors dauguma musulmonų niekada nieko nesprogdins, jie vengs bendradarbiauti su vakariečiais.
Jei negatyvus mąstymas veda į aklavietę, gal geriau mąstyti pozityviai? Pozityvus mąstymas dabar darosi itin madingas, ypač tarp tų, kurie save laiko dvasingais. Tikima, kad neva visi žmonės yra geri, o jei jie elgiasi blogai, tai aplinka kalta. Jei kitas ant tavęs šaukia ir tu negali į jį su meile žiūrėti, vadinasi, pats turi problemų.
Tokias psichologines manipuliacijas drįsčiau vadinti saviterorizmu. Mes turime įprotį mąstyti, kad viskas arba juoda, arba balta. Kai nustojame dėl visko kaltinti kitus, dažnai tampame teroristais patys sau. Save imame kankinti, kad tik ginkdie nieko blogo nepagalvotume. „New York Times“ interneto portale teko skaityti amerikiečio komentarą: „Mes, amerikiečiai, turėtume prisipažinti, kad esame absoliučiai šlykštūs. Dėl to „jie“ mūsų ir nekenčia. Gal kai kurie iš jų tikrai yra blogi žmonės, tačiau mes blogiems žmonėms suteikiame galią, patys būdami blogi. Padarytas blogis visada atgal sugrįžta“.
Ar pasaulis tikrai taip sukasi? Ar išprotėjęs teroristas, įsitikinęs, jog tik jis vienas teisingai garbina Alachą, nors kiek domisi, kaip mes mąstome? Ar tikrai nebeliktų terorizmo, jei vakariečiai nustotų kankinti kitaip mąstančiuosius?
Mes negalime to žinoti. Galime tikėti, kad pasaulis taps geras, kai patys tapsime geresni. Tačiau tai yra tikėjimas, tai nėra akivaizdu. Tačiau aišku – jei ištiesi šalia esančiam žmogui ranką, tą akimirką gyventi gera. Jei atstumi šalia esantįjį, jautiesi blogai. Ką gali žinoti, gal kada nors tas, kuriam padėjai, nurėš tau galvą. Bet jei dabar įmanoma bendrauti, to užtenka.
Tai ar pasiūlytumėte pagalbą viešuoju transportu bijančiai važiuoti musulmonei?
