Tie, kurie manė, jog kelis mėnesius šurmuliavęs konservatorių cirkas, pavadintas „Vis tiek rasim sostinei savo merą“, pagaliau išvažiavo kandidatu tapus M.Majauskui, smarkiai klydo.
Vienas ištikimųjų konservatorių lyderio A.Kubiliaus sekėjų rinkimų kampaniją suka imdamas vis aukštesnes natas.
M.Majauskas pradėjo nuo to, kad dabartinį merą ir galimą konkurentą A.Zuoką prirėmė prie sienos, dešiniųjų manymu, gyvybišku Vilniui klausimu: kodėl prieš Rusijos ambasadą Žvėryne iki šiol nėra įkurto Euromaidano skvero?
Tą skverą pats nedelsdamas įkūręs per specialią akciją M.Majauskas nė neketino sustoti. Vilniaus skyrių sueigos tarybos posėdyje jis metė įtarimus šios sueigos ilgamečiam vadovui Seimo nariui M.Adomėnui, esą nežinia kur padėjusiam daugiau nei 200 tūkst. litų, skirtų rinkimų kampanijai.
Kad būtų skambiau, šie įtarimai nutekėjo į viešumą. M.Adomėnas, aišku, su šventu įtūžiu atmetė kaltinimus, pareikalavo ne tik M.Majausko, bet ir partijos vadovybės atsiprašyti, be to, pagrasino teismais.
Nors konservatorių viršūnės skubiai pareiškė, jog iš partijos kišenių nedingo nė centas, užkulisiuose ėmė svaidytis įtarimais, kad visą triukšmą sukėlė pats M.Adomėnas norėdamas pasireklamuoti.
Pastarasis įsitikinęs, kad jį kažkada laiminęs A.Kubilius ir visuomet jo nemėgę R.Juknevičienė ir V.Landsbergis užsimojo jį išmesti ne tik iš partijos skyriaus sostinėje vadovo kėdės, bet galbūt apskritai iš kregždučių lizdo.
Esą būtent todėl M.Adomėnas buvo stumiamas iš kandidato į sostinės merus ir sąrašo lyderio pozicijų, vietoj jo brukant tai buvusią „Investuok Lietuvoje“ vadovę M.Dargužaitę, tai buvusią finansų ministrę I.Šimonytę.
Vilniaus sueigos vadas dantį griežė ant abiejų šių moterų, bet ant M.Majausko – ypač. Itin prasti jų asmeniniai santykiai, kaip ir daugelio jaunesniųjų šios partijos atstovų, – seniai vieša paslaptis.
Šių procesų, pratrūkusių kaltinimais pavogus partijos „auksą“, katalizatorius – būsimi partijos pirmininko rinkimai, kurie vyks ateinantį pavasarį.
Teigiama, jog partijos vadovybė baiminasi, kad M.Adomėnas gali arba pats juose dalyvauti, arba veikti prieš dabartinius lyderius, todėl ir sumanyta jį nustumti į šalį.
Tokias dešiniųjų vadovybės baimes kursto ir tai, kad šis politikas pastaruoju metu ėmė aktyviai keliauti po partijos skyrius visoje Lietuvoje ir reklamuotis. Jis ir pats leidžia suprasti ketinantis pakovoti dėl lyderio pozicijos.
Išties, būsimuose rinkimuose A.Kubilius greičiausiai sieks likti vedliu. Galimų rimtų jo konkurentų horizonte kol kas nematyti, nors stagnacijos ir naujų rinkėjų bado kamuojamoje partijoje stiprėja bruzdesys dėl visuomenės vieno nemėgstamiausių politikų nepakeičiamumo.
Užkulisiuose net ėmė sklandyti versijos, kad kandidate gali tapti ištikimiausia A.Kubiliaus sąjungininkė R.Juknevičienė, taip pavaizduojant permainas ir atsinaujinimą.
Bet kokiu atveju pagrindinės opozicinės jėgos „demokratijos šventės“, kuriomis mėgstama garsiai pasigirti, kartais ima panašėti į grimasas.
Panašių grimasų galima įžvelgti valdančiųjų „tvarkiečių“ veikloje. Ši partija, besiremianti ant vienintelio ir nepakeičiamo lyderio R.Pakso pečių, jį vėl perrinko savo vadovu.
Kad pašalintam prezidentui iššūkį mėginusio mesti pagrindinio jo kritiko V.Mazuronio bei pastarojo sūnaus A.Mazuronio laukia pralaimėjimas, buvo aišku iš anksto.
Kita vertus, 150 balsų už V.Mazuronį iš pusaštunto šimto kruopščiai skyriuose atrinktų delegatų – ne tiek jau mažai. Bet ar jie virs kokiu nors tolesnio protesto židiniu, abejotina.
Galima pasakyti, „tvarkiečiai“ tiesiog natūraliai atsikratė svetimkūnių, tėvo ir sūnaus Mazuronių. Šie politikai pradėjo karą su R.Paksu dėl asmeninių nesutarimų ir ambicijų, bet pastaruoju metu kalbėjo apie platesnę demokratiją partijoje, pasisakė už Europos Sąjungą ir eurą, skalūnų dujų gavybą, prieštaravo trykštančiam populizmui.
Mat akivaizdu, kad R.Paksas toliau nuosekliai sieks vienyti vadinamąjį „protesto“ elektoratą, kurio didelė dauguma susibūrusi ant žemiausių socialinių kopėčių pakopų ir tolėliau nuo miestų.
Juolab kad dėl tokių viskuo nepatenkintų piliečių balsų seniai kovojusių „darbiečių“ pozicijos nesustabdomai silpnėja pasitraukus jų dvasiniam vadovui V.Uspaskichui.
Tokiems rinkėjams, kurių yra tikrai nemažai, pastaruoju metu vis mielesnė radikali antieuropietiška ar net prorusiška retorika, todėl R.Paksas mėgina imti į rankas tokios minios vėliavą.
Vis dėlto net jei „tvarkiečiams“ pavyktų tapti neginčijamais radikaliausių šalies gyventojų vedliais, jie greičiausiai neužkops į neginčijamų partijų lyderių viršūnes.
Tačiau tokios taktikos laikydamasi partija „Tvarka ir teisingumas“ gali tikėtis toliau dalyvauti valdžios dalybose kaip jėga, į kurią kitos partijos, norėdamos to ar nenorėdamos, privalės atsižvelgti.
