Tęsiu skaitymą: „Kas tave dar išgelbės Tėvyne/ Nuo Amerikos karo žvėries?/Gal tik Rusija mūsų kaimynė/Kaip koks riteris jį nugalės“. Nežinau, kaip jūs, bet už tokią Lietuvą mirti nesiruošiu.
Patikslinsiu: autoritarizmo, diktatūros, teokratijos kaip politinės sistemos Lietuvoje tikrai neginčiau. Ir nesugraudentų vis siekiančių Šiaurės Korėjos pavyzdžiu atsiriboti nuo pasaulio romantinės istoriografijos šalininkų pseudo patriotiški paverkšlenimai. Ypač, kai jie tampriai psichologiškai susieti su sovietiniu – rusišku mentalitetu, sovietine antivakarietiška propaganda.
Tą, pagimdžiusią virtualią vertybių skalę tragiškai atitrūkusią nuo pagrindinių, Vakarų civilizacijai būdingų moralinių normų. Sovietinio mentaliteto šaknys glūdi pastoviame melavime sau, gyvenime, kuriame tiesa tampa reliatyvia, todėl jos vietą užima sąmokslo teorijos negalinčios pakęsti objektyviais faktais grįstos argumentacijos.
Ši būsena tapo visa ko vertybių matu bei patirties verifikavimo kriterijumi.“ The New York Times“ dienraščio apžvalgininkas Peteris Pomerancevas taikliai pastebi, jog V.Putino režimo šerdis yra patekusi į valdžią sovietinė karta toliau kurianti butaforinę laisvę, butaforinę laisvą spaudą, butaforinę laisvą rinką, butaforinius rinkimus ir butaforinę justiciją. (Russia’s ideology: there is no truth“).
Žlugus komunizmo ideologijai, nacionalizmas tapo jo pakaitalu bei „paskutine demagogo užuobėga“. Būtų keista, jeigu po penkiasdešimties smegenų plovimo metų Lietuvos gyventojai šio sukrėtimo pasekmių būtų išvengę. Pateikiu paskutinės šios ligos stadijos pavyzdį (tekstas netaisytas): „Broliai ir sesės lietuviai!
Visi žinome, kad indoktrinacija jau senai vykdoma pasinaudojant iš lėktuvų barstomais chemikalais – vadinamaisiais „chemtrailais“. Turbūt visi jau žinote apie mūsų laukiančią nelaimę – euro įvedimą.
Ir tikrai girdėjote, ko tuo siekiama – toliau nuskurdinti mūsų gimtinę ir joje gyvenančius žmones, naikinti mūsų tautinį identitetą (tai buvo pradėta dar tuomet, kai buvo atsisakyta popierinių 1 lito banknotų su Žemaitės atvaizdu). Visa tai yra tiesa, tačiau, patikėkite manimi, tikrasis euro įvedimo tikslas yra dar klastingesnis – tuo siekiama visiškai indoktrinuoti mus visus, paverčiant bejausmiais ir bedvasiais Briuselio ir visų eurokratų vergais.“.
Taip, neginčijama tiesa, kad kaip tik romantizuotas istorinis nacionalizmas leido reikiamą akimirką Lietuvos visuomenei susitelkti ir priimti teisingus sprendimus. Tačiau pasirinkusiai demokratiją kaip esminę Vakarų civilizacijos išraišką, vien nacionalizmas šiuolaikinėje daugiatautinėje visuomenėje nėra ir negali būti vienijantis kitas.
Lietuvoje turime skaitlingas lenkų ir rusų etnines bendruomenes. Būtų klaidinga manyti, kad visi iki vieno šių bendruomenių nariai praktikuoja meilę Lietuvai. Ir kodėl turėtų, jeigu ir tarp lietuvių pakanka kaikariškų savęs ir savo valstybės nekentėjų?
Žinia, meilės per prievartą nebūna. Todėl ypač mokyklose patriotinis ugdymas jokiais būdais neturi būti atskiriamas nuo pilietinio ugdymo. Demokratijos principais ir iš jų išplaukiančia pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms bei pilietinei atsakomybei turi būti grindžiamas šiuolaikinis švietimas. Mat šias bendražmogiškas humanistines vertybes ir moralines normas nėra sunku priešpastatyti valstybinei anarchijai, valstybės priespaudai, tai yra tam, kas šiandien vyksta Rusijoje.
Kai Krašto apsaugos ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija imasi patriotinio – pilietinio ugdymo kontekste formuoti atitinkamą švietimo programą mokykloms, kirtis turi būti dedama ant vienijančių mūsų visuomenę Vakarų civilizacijos vertybių.
Jos yra politine, ekonomine, moraline, kultūrine prasme akivaizdžiai naudingos visoms etninėms bendruomenėms Lietuvoje. Tai nėra sunku įrodyti. Tik reikia žinoti kaip tai jautriai pateikti.
Todėl programos formavime turi dalyvauti ne tik demokratijos kaip politinės sistemos ekspertai, bet taip pat ir etninių bendruomenių atstovai, tame tarpe ir psichologai –pedagogai kilę iš šių bendruomenių.
Nesu įsitikinęs, ar reikėtų organizuoti sukarintas vasaros stovyklas etniniu pagrindu, jeigu tokių norinčių atsirastų. Bet kuriuo atveju, integracija į visuomenę turi būti lanksti. Svarbiausia, pasikartosiu, nepamiršti bendro mūsų visuomenę vienijančio vardiklio: pagarba Vakarų, kurios dalimi mes esame, demokratinėms vertybėms.
Štai šias vertybes esu pasiruošęs ginti ir jeigu reikės, už jas mirti. Manau, kad šias vertybes garantuojančią Lietuvą gins ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai. Taip, kaip šiandien tai daro ukrainiečiai - nesvarbu kilmės. Jie kovoja ir žūsta tikrai ne vien už žemės gabalą.
