Sutapimas: Vyriausybė šią savaitę svarstė siūlymus griežčiau drausti už lytinius nusikaltimus baustiems asmenims dirbti su vaikais.
Be abejo, negalima kiekvieno lytinį nusikaltimą padariusio asmens laikyti prievartautoju pedofilu. Kita vertus, siūlomos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos irgi neapsaugos mažamečių nuo gatvėse jų galinčių tykoti iškrypėlių.
Tačiau kitas nesenas lytinis nusikaltimas Šiauliuose parodė, kaip svarbu užkirsti pedofilams kelią į mokymo įstaigas.
Kūno kultūros mokytoju dirbęs asmuo daugiau nei metus tvirkino ir iškrypėlišką aistrą tenkino su vaikais, turinčiais psichikos negalią, – net jų globos įstaigoje. Ir niekas nieko nepastebėjo, kol nepasiskundė vienas berniukas.
Pernai buvo teisiamas kitas buvęs mokytojas, kuris tvirkino ir apsvaiginęs narkotikais prievartavo mažiausiai septynis vaikus, tarp jų – ir mažamečius.
Baudžiamasis kodeksas ir dabar nustato tam tikrus apribojimus dirbti su vaikais. Tačiau pasibaigus teistumui išnyksta ir draudimai.
Vadinasi, net teistas už lytinius nusikaltimus asmuo išėjęs į laisvę po kurio laiko gali įsidarbinti mokykloje ar vaikų darželyje.
Apskritai Lietuvos įstatymai tiesiogiai nedraudžia dirbti su vaikais asmenims, teistiems už nusikaltimus jų lytinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui.
Įsidarbinti mokytojais ar vaikų darželių auklėtojais tokiems žmonėms kliūtys sudaromos tik tokiu atveju, jei žinoma apie jų nusikaltimus nepilnamečiams.
Tačiau nėra jokio teisinio sieto, kuris neleistų pedofilams dirbti su vaikais įvairiuose būreliuose, imtis individualios veiklos, susijusios su mažamečių auklėjimu ar lavinimu, jiems teikiamomis sporto, sveikatos priežiūros ar socialinėmis paslaugomis.
Dabar svarstomos įstatymo pataisos aiškiai ir tiesiogiai draustų už lytinius nusikaltimus, susijusius su vaikais, baustiems asmenims dirbti bet kokį su jų priežiūra, mokymu, lavinimu, auklėjimu siejamą darbą, nesvarbu, kad teistumas išnykęs.
Kitaip sakant, draudimas būtų taikomas visam gyvenimui, be to, apimtų ir individualią veiklą, kuria būtų teikiamos kokios nors paslaugos vaikams mokyklose, globos įstaigose, švietimo, sporto, kultūros organizacijose.
Neabejotina, jog tokias teisės normas jau seniai reikėjo priimti. Bet, kaip įprasta Lietuvoje, valdžia atsibunda tik įvykdžius visuomenę sukrėtusį nusikaltimą.
Ryškus pavyzdys – pernykštė tragedija Panevėžio rajone, kai buvo išprievartauta ir sudeginta policijos neprisišaukusi 17-metė, nes Bendrasis pagalbos centras negalėjo nustatyti jos buvimo vietos.
Tuomet staigiai buvo pakeisti ir teisės aktai, ir mobiliojo ryšio operatoriai nedelsiant pasirūpino, kad skambinančiojo vietą būtų galima nustatyti, net jei jo telefone nėra SIM kortelės.
Aišku, pedofilijos nusikaltimus užkardyti daug sudėtingiau, nei užkamšyti Bendrojo pagalbos centro tarnybos darbo spragas. Siūlomos įstatymo pataisos ir numatomi draudimai už lytinius nusikaltimus baustiems asmenims – tik pirmas žingsnis kuriant vaikams saugesnę aplinką.
Šią savaitę svarstant įstatymo pataisas Vyriausybėje kilo kliūčių, sutrukdžiusių ministrams iš karto pritarti numatomiems draudimams. Mat nesutarta, kaip bus gaunama informacija apie lytinius nusikaltėlius.
Iš tiesų, tai esminis klausimas. Jei informacija apie asmenis, teistus už lytinius nusikaltimus, bus nepatikima ar neišsami, draudimai jiems dirbti su vaikais nueis niekais.
Bet vaiko teisių apsaugos specialistų nuomone, tai lengvai išsprendžiama problema, tik reikia nustatyti aiškią tvarką, kaip ir kokia institucija privalės teikti šią informaciją, numatyti griežtą atsakomybę, kad naujų teisės reikalavimų būtų laikomasi visose su vaikais dirbančiose įstaigose.
Jau kuris laikas Lietuvoje kalbama, kad reikia pasiremti kitų šalių pavyzdžiu ir sudaryti lytinių nusikaltėlių registrą. Tai padėtų ne tik vaikų švietimo, globos, priežiūros įstaigoms, bet ir tėvams, visuomenei neprileisti iškrypėlių prie jų galimų aukų.
Susirūpinę dėl vaikų apsaugos nuo seksualinės prievartos, įstatymo pataisų rengėjai siūlo ir kitų teisinių naujovių.
Antai ketinama drausti ikimokyklinio amžiaus vaikus palikti be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros, o vaikai iki 14 metų negalėtų būti vieni be suaugusiųjų nuo 22 iki 6 valandos.
Lietuvoje tai dar sunkiai įgyvendinamas reikalavimas, bet ši teisės norma gal bent padės stiprinti tėvų, globėjų, visos visuomenės atsakomybę už vaikus.
Atvejai, kai Norvegijos vaiko teisių apaugos tarnyba atėmė vaikus iš ne vienos emigravusių lietuvių šeimos, be kita ko, gerai atskleidė, kaip smarkiai skiriasi lietuvių ir norvegų vaiko saugumo samprata.
Žinoma, lazdos perlenkti nederėtų, bet faktas ir tai, kad Lietuva šioje srityje dar neatitinka vakarietiškų standartų.
