Prie konditerijos skyriaus žmonių – vos vienas kitas. Iš karto atkreipiu dėmesį į vyrą su maždaug dešimties metų amžiaus mergaite. Vyro nuotaika – visai nešventiška, gestai – nervingi, net, sakyčiau, agresyvūs. Balsas – įsakmus. Pasipiktinimas – šventas. Mat už prekystalio dirbanti pardavėja ne taip greitai, kaip jam norėjosi, susigaudė, kad sveriamų keturkampių sausainių jam reikia ne iš to, o iš kito stendo. „Sunku nieko nedirbti“, ar kažkas panašaus išsprūdo tam ponui.
Taip, ponui – poniškumas, tas agresyvusis, mužikiškasis, šviečia iš tolo. Taip būna tais atvejais, kai žmogus pats dar nelabai spėjęs patikėti savo poniškumu, ir siekia tai patvirtinti, reikalaudamas iš aplinkinių paklusnumo ir stropaus reagavimo į kiekvieną jo piršto krustelėjimą. Na, iš tų aplinkinių - pardavėjų, padavėjų, kirpėjų, - kurie „aptarnauja“. Taigi, „tarnauja“. Jis – moka pinigus. Jis – klientas. Jis – teisus.
Paradoksalu, tačiau tikrieji turtuoliai ir aristokratai, kurie nebejaučia poreikio sau ir kitiems įrodinėti, kokie jie ponai, elgiasi visai kitaip. Jie – net pernelyg mandagūs. Jeigu taip jau nutiks, kad teks atsistoti į bendrą eilę su „mužikais“, neįrodinės savo teisių, jei kas nors užlįs be eilės. Tiesiog mandagiai ir atlaidžiai šyptelės. Ir dėl nepakankamo pavargusios pardavėjos vikrumo nepriekaištaus. Na, bet grįžkime prie konditerijos skyriaus prekystalio.
Pardavėja, apie 50 metų amžiaus, drebančiomis rankomis pasvėrusi pono pageidaujamus sausainius ir nulydėdama jį, teisuoliškai besiskeryčiojantį, akimis, pasisuka į mane. Moteris – nusiminusi ir susinervinusi. Kalba lyg su savimi, lyg su manimi, priešais stovinčia kliente. Kad neteisingai ją apšaukė. Ir kad dabar tas vyras nueis ir parašys skundą. Ir kad ji liks kalta, nors iš tiesų jis ant jos tenorėjo išsikrauti.
Pardavėjos balse – tikra neviltis, matosi, kad ji iš tiesų bijo to pikto kliento skundo, nors visi aplink matė, jog teisi buvo ji, o ne jis. Neimkit į galvą, neparašys, sakau. Koks normalus žmogus gaiš laiką tokiai nesąmonei. Ir čia abi suprantam, kad žodžiai „normalus žmogus“ šiuo atveju ir yra esminiai. „Jeigu ne dabar, tai internete parašys. Toks tikrai parašys“, - sunkiai atsidūsta moteris.
Kyla mintis, kad jei jau taip – tai aš parašysiu. Ir ne anonimiškai, o atvirai, su savo pavarde ir visa atsakomybe už rašomus žodžius – juk mano darbas ir yra rašyti. Bet nusiminusiai pardavėjai to nesakau – nesu tikra, ar pavyks rasti laiko komentarui tarp daugybės savo darbų.
Tikiuosi, kad tai, ką dabar rašau, padės „Maxima“ vadovybei protingai sureaguoti į „pikto pono“ skundą, jeigu toks iš tiesų vakar atsirado, ir vargšė pardavėja nenukentės. Klientas toli gražu ne visada yra teisus. Kaip ir vaikai ne visada yra bejėgės aukos. Kaip ir moterys, kaip ir darbuotojai, kaip ir tautinės mažumos. Laikas tai pripažinti. Tie vadinami „stiprieji“, esantys kitoje barikados pusėje ir iš pažiūros valdantys situaciją – pardavėjai, darbdaviai, valdininkai, mokytojai, - taip pat nusipelno žmoniško, teisingo elgesio. Nevalia užmiršti, kad žmogaus teisės galioja ir jiems.
Puikiai suprantu, kaip rizikinga pasisakyti prieš vadinamąją „pozityviąją diskriminaciją“. Juk tai – didelis visuomenės laimėjimas, silpnąją pusę visada iš anksto laikydami teisesne, mes lyg ir prisidedame prie socialinės nelygybės sumažinimo ir skriaudos šioms pažeidžiamoms visuomenės grupėms atitaisymo.
Tačiau būtent iš tų „mažutėlių“, visai ne iš Nyčės antžmogių aristokratų, kyla terorizmas. Psichologinis ir netgi fizinis. Mažutėliai, kuriems Jėzus yra pažadėjęs dangaus karalystę, reikalauja jos čia ir dabar. Pajutę, jog visada yra teisūs, terorizuoja tuos, nuo kurių yra priklausomi.
Nežinau, ar Kalėdos – tinkamas laikas apie tai rašyti. Nors gal ir tinkamas. Gal net pats tinkamiausias. Tai – proga pakviesti atsimerkti ir pamatyti žmogų kitoje barikados pusėje – nesvarbu, kurioje pats bestovėtum.
