Kišenėje – dvišimtinė litų. Kaip įprasta. Važiuodamas pamanau, kad pirmiausia trauksiu į mėsos skyrių ir paliksiu bent ketvirtadalį šios sumos. Kaip įprasta. Grąžos gausiu krūvelę eurų, kuriais teks apdalyti daržovių, duonos ir kitokių gėrybių pardavėjas.
Viskas kaip įprasta. Tik kažkodėl ties įėjimu į turgavietę – minia ir šurmulys. Vaje, kas gi čia? Į galvą atėjo kažkada skaitytas V.Krėvės apsakymas „Pas dangaus vartus“. Kiekvienam reikia prisipažinti nenusidėjus, nusiauti, dar apčiupinėja kažkoks apsauginis, tik tada įleidžia į turgų.
Gal tai sapnas? Gal dar nepabudau? Tiek to, trauksiu į kitą turgavietę. Privažiuoju, o ten dar gražiau – ne tik rentgeno aparatai kaip oro uoste, bet ir šunys apuostinėja kiekvieną įeinantį, neskirdami pirkėjų nuo pardavėjų.
Košmaras! Tik palengva ateina į galvą kažkur šmėkštelėjusi žinia, kad neseniai Seimo proto bokštai pagaliau nustatė, kas atsakingas už kontrabandą.
Pasirodo, turgaviečių direktoriai, pirmininkai ar kitaip besivadinantys savininkai.
Mat jei turguje bus pagauta moterėlė, iš po skverno siūlanti baltarusiškų cigarečių ar kokio gėralo puslitrį, kalčiausia liks ne ji. Turgavietės vadovui šmaukšt baudelę. Ir visai nemenką – vos ne iki tūkstančio eurų.
Kadangi mūsų akylieji pareigūnai nesugeba išgaudyti kontrabandininkų, nutarta šią prievolę priskirti turgavietėms. Bet ar nebūtų teisingiau kokiam muitininkų ar pasieniečių aukštam viršininkui įsūdyti baudą, jei šalies teritorijoje bus aptiktas bent pakelis nelegalių rūkalų?
Gal tuomet visą rytinę sieną apstatys rentgeno aparatais ir paleis tarnybinius šunis? Išgarsėtume kaip kokia Šiaurės Korėja. Būtų dar įspūdingiau nei turgavietėse.
