Šie mano mėnesiai yra atradimų mėnesiai. Šiais atradimais norėčiau pasidalinti ir su jumis. Tuo metu, kai pyko ir niršo ant manęs vyrai ir kai mano įniršis ir agresija jų pusėn nuslopo, aš pradėjau galvoti apie juos, bandžiau suprasti. Pagalvojau apie tai, ko mūsų visuomenė iš jų reikalauja, koks yra tas „vyriško“, „tikro“ vyro stereotipas ir kaip jis veikia juos. Na, trumpai tariant – moteris turi būti graži, o vyras turi būti turtingas.
Bet tu niekada nebūni pakankamai graži, o tu niekada nebūni pakankamai turtingas. Čia ir prasideda problemos. Kruvinos pastangos, noras pateisinti šiuos lūkesčius ir reikalavimus, atitikti šį modelį, prasideda savęs lyginimas su kitais. Moterys atkakliai didinasi kūno dalis ir lyginasi netobulumus, o vyrai užsiima finansinėmis machinacijomis ir taip toliau ir taip toliau.
Todėl šiandien man norisi kalbėti ne tik apie moteris, bet ir apie vyrus, nes mus visus slegia ir kamuoja tie stereotipai. Kartais jie taip giliai įsirėžia į pasąmonę, kad atrodo, jog visa tai yra normalu, „taip jau surėdyta“, kad nė viena maištinga mintis nepakyla tam, kad paprieštarautų tam ar sudvejotų tuo.
Tačiau mes turime tuo abejoti, turime diskutuoti apie tai, turime vieni kitus palaikyti ir skatinti bėgti tolyn nuo šių visuomenės sugalvotų klišių. Nes ką aš matau? Labai daug nelaimingų žmonių, nepakankamų sau ir nepakankamų kitiems, neatitinkančių tų kriterijų ir besijaučiančių dėl to labai nelaimingais. Matau vyrus, kurie, neturėdami kur padėti savo emocijų, vartoja alkoholį, naudoja smurtą prieš praeivį ar prieš antrą pusę, linksta į lošimus ar narkotikus.
Matau tai, kad Lietuva yra trečia Europoje pagal alkoholio vartojimą, matau tai, kad Lietuva pirmauja pagal savižudybes pasaulyje ir daugiausiai žudosi vyrai. Matau moteris, kurios visąlaik sau nepakankamai gražios ir tai, kad Lietuvoje apie 12 000 moterų serga valgymo sutrikimais, o apie 60-70 proc. moterų laikosi dietos. Vaizdas veidrodyje, kuris trukdo pajusti tikro gyvenimo skonį ir laimę, taip neapkarstų, jeigu ne tie nelemti stereotipai, žurnalų viršeliai ir žiniasklaida.
Kai kalbame apie moterį, iš karto prisimename jos ribotumą. Girdime: „ji turi būti susitvarkiusi“, „savo vietoje“, „kukli ir nuolanki, juk ji – moteris“. Kai kalbame apie vyrus, iškart išgirstame tai, ką jis privalo: „vyras turi būti vyriškas“, „stipresnis, protingesnis“, „turi daugiau uždirbti už mane“, „neturi būti skystablauzdis“. O ką daryti, jeigu aš negaliu būti kukli ir nuolanki, ką daryti, jeigu aš turiu tiesiog per daug minčių savo tylėjimui, ką daryti, jeigu turiu daugiau drąsos, nei to reikia virtuvėje? Gesinti save. Uždaryti, laužyti save.
Taip, kaip gesiname vyrų emocijas. Sėkmingai, auklėdami. Mes sakome - „Neverk kaip boba“, „Tu gi ne mergaitė“, „Fu, bet jis kažkoks moteriškas“. Ir tai vyrus taip gąsdina, šiurpina - „būti kaip boba“. Augdami jie supranta, kad savo vidinį emocinį pasaulį atskleisti gali tik paskutinis kvailys, kuris netrukus bus sukapotas patyčių. Tai jie ir slepiasi. Užsidaro. Gesina tas emocijas. Laikosi būriu, nes vienam būti nesaugu, nepatikima. Nes vienas, atrodo, negali pateisinti viso to, ko iš jo tikimasi, nes vienas yra per silpnas ir pernelyg pažeidžiamas.
Nesuprantu, kodėl jau darželiuose ar mokyklose pradėdami kalbėti apie lytis vaikams, mes pradedam tas kalbas nuo lyčių skirtumų. Tai ir didina atskirtį tarp lyčių. Išaukštinam vieną lytį, kitą pažemindami, apibrėždami kaip tą „dailesnę, bet silpnesnę“, „tą jausmingą, bet ne racionalią“. Taip po truputį ir gimsta moteriškosios lyties niekinimas, nes jos sau leidžia tai, ko vyrai sau niekada neleistų, nes tai žema, kvaila ir silpna.
Iš to ir atsiranda berniukų baimė būti tokiems kaip mergaitės. Iš to ir gimsta tai, kad kai moterys pradeda kalbėti apie savo jausminį pasaulį, neretai vyrai užsiblokuoja ir sako: „Čia bobų reikalai“, o tokiuose reikaluose dalyvauti – gėdinga ir „nevyriška“. Tai noriu užduoti retorinį klausimą – gal situacija pagerėtų, jeigu kalbėdami su vaikais apie lytis, pradėtume kalbėti ir akcentuotume ne skirtumus, o mūsų panašumus?
Ir išvis pradedu dvejoti, ar žmonių skirstymas į lytis yra teisingas ir logiškas. Yra išsiblaškiusių, neracionalių vyrų ir yra neišsiblaškiusių ir racionalių moterų ir atvirkščiai. Yra moterų, kurios yra fiziškai stipresnės už vyrus ir yra vyrų, kurie yra fiziškai stipresni už moteris. Pradedu abejoti žmogiškų charakterio savybių skirstymu į „moteriškas“ ir „vyriškas“, manau, kad tai – didelė loginė klaida.
Manau, kad visų pirma save reikėtų suvokti kaip asmenybę, žmogų. Pabandyti aprėpti visas turimas savybes ir jas priimti kaip savo, kaip asmens visumą. Kadaise labai puikiai mokiausi matematiką ir ją labai mėgau. Bet juk tai – nemoteriška? Bet ką daryti? Nejaugi tenka atsisakyti to dalyko, kurį taip mėgau, nes negalima, netinka?
Manau, kad panašiai mes išbraukiame, amputuojame dalį savęs, nes nenorime būti paniekinti kaip prasti savo lyties atstovai. Bet ar mes turime tarnauti lyties paveikslui? O gal geriau tarnauti savo pomėgiams, džiaugsmui savo gyvenime, užuot bandžius būti tiesiog gražiai ar tiesiog turtingam?
Mūsų mokyklose rėkiant, verkiant ir maldaujant reikalingas lytinis švietimas. Gal tuomet vyrai nustos žiūrėti į moters kūną kaip į objektą? Kaip į tai, kas būtinai turi turėti šeimininką, o ypač, jeigu apnuogintas. Gal nustosime laikytis tos nuostatos, kad moters kūnas priklauso visiems aplinkui, tik ne jai pačiai. Kad visi turi teisę pasakyti ir liepti, koks jis turėtų būti, kaip jis turėtų atrodyti, kad būtų gardu į jį žiūrėti? Galbūt tada nustosim taip sureikšminti moters kūną, su kuriuo galima parduoti bet kokią prekę, išreklamuoti paslaugą, pritraukti klientą, manipuliuoti ir siekti savų tikslų?
Girdžiu žmones dejuojant ir panikuojant dėl to, kad dabar nebelieka „vyrų“, nes dabar yra „lygios teisės“. Aš nemanau, kad vyrą apibrėžia jo banko sąskaita, turimos mašinos gimimo data ar raumenų forma ant jo pilvo. Koks būtų tai vyro nuvertinimas! Kai antra pusė su tavimi yra tik dėl šių išorinių atributų.
O mąstymas? Požiūris į gyvenimą? Humoro jausmas? Idėjos? Et, antraeiliai dalykai. Ir taip pat, koks didelis moters nuvertinimas yra draugystė su ja dėl kojų ilgumo ar krūtinės dydžio ir galimybė ja pasipuikuoti prieš draugus. O kaip visi kiti dalykai, kurie gyvena po krūtinės ląsta? Kurie gyvena po galvos kaušu? Et, antraeiliai. Ir po viso to mes save vadiname žmonėmis? Kas mus jais padaro? Nejau išorinė atributika?..
Pastaruoju metu pastebiu vis daugiau reklamų, žeminančių moteris. Ne dėl to, kad anksčiau jų nebuvo, tiesiog anksčiau dėl jų neabejojau, nemaniau jų turint galią ar įtaką. Reklamoje labai lanksčioje pozoje stovi mergina su maudymosi kostiumėliu ir šalia užrašas - „Permiegosi – gausi“. Taip save reklamuoja kompanija, parduodanti elektroninę techniką. Kita jų reklama, skirta Kalėdoms, vaizduoja vyrą su kostiumu ir moterį su apatiniu trikotažu, kojinėm iki pusės šlaunų, aukštakulniais ir kailiniais. Taip, tokią moterį mes labiausiai ir matome viešoje erdvėje, kuri sėkmės gali pasiekti tik savo iškilumų dėka, savo kūno dėka – permiegodama su vienu ar kitu įtakingu asmeniu.
Tai yra beprotiškai žalinga jaunoms merginoms, kurios mato tokį vienintelį kelią į sėkmę ir pripažinimą - būti inkrustuotai blizgučiais ir silikonais, būti tokiai, kokią norėtų nusipirkti turtingas ponas. Ir tai yra labai žalinga jauniems vaikinams, kuriems taip yra skiepijama nepagarba moterims, kur moteris yra visų pirma jos kūnas, o jei patrauklus kūnas, tai tada galima nusispjauti ir į vidinius dalykus.
Manau, kad tai susiję ir su garsiom prievartavimo ir nužudymo istorijomis, kurios vis sudrebina Lietuvą. Manot, nesusiję? Matau gražią paną – noriu jos – pabandau prieiti, pakalbinti – mane atstumia – aš vis tiek ją gaunu. Nes stereotipai moteris ir apibūdina kaip „nuolankias, kuklias“, kurios paklūsta vyrams. O vyrai yra skatinami dominuoti. Nedominuoji – ne vyras. Nesugebi gauti tos panos, kurią nusižiūrėjai – ne vyras.
Ar jėga, ar žiaurumu, ar pinigais – nenorėdamas pasirodyti nevykėliu prieš draugus, - tu ją gausi. Labai paplitęs požiūris yra tai, kad kai moteris sako „ne“, tai ji „laužosi“ ir ji nori, kad ją įkalbinėtų arba net verstų kažką daryti, ko ji nenori. Galbūt mano hipotezė paranojiška, bet aš čia regiu ir akstiną lytinei prievartai. Nes žmogus, turintis psichinių svyravimų, tikrai kartais nesugeba visko kritiškai vertinti ir tai, kas mums atrodo, yra visai nežalinga – tokie posakiai ar reklamos, jis tai gali priimti tiesmukai... Juk „permiegosi – ir gausi“? Na, o tada visa Lietuva trokšta jam mirties bausmės.
Aš labai skatinu laisvinti save ir vieniems kitus nuo lyčių stereotipų. Ypač reikia saugoti savo vaikus, augančias ir bręstančias asmenybes, kad jų šitos nesąmonės, kartinančios gyvenimą, nepasiektų. Nes aš nepasirengusi pateisinti moterišką lytį apibūdinančius stereotipus. Jeigu bandysiu – tiesiog nuvarysiu save į kapus.
Ir niekada mūsų šeimos finansinio išlaikymo neužkrausiu tik ant savo vyro pečių, nes ši atsakomybė griauna gyvenimišką džiaugsmą ir pačią asmenybę. Aš džiaugiuosi lygiomis galimybėmis, kai ne tik vyras gali būti mūru ir siena moteriai, bet ir moteris yra mūras ir siena vyrui. Kai vienas palūžta, kitas tada eina į mūšio lauką. Nenoriu būti paukšteliu narvelyje.
Aš - už tai, kad vyrai galėtų ir verkti, ir skųstis, gal tada jiems tektų mažiau gerti ir žudytis. Moterys, leiskite savo vyrams būti silpniems, o vyrai – nebijokite stiprių moterų. Ir būkit laimingi pagaliau, po velnių.
