Kas jau kas, o A.Vinokuras nenutylės, kai pajunta falšą, nesąžiningumą, valdžios savivalę. Jeigu būtų leista kalbėti familiariuoju stiliumi, tai pasakyčiau, kad būtent jam priklauso labiausiai sargaus demokratijos šuns titulas, nes niekas kitas nėra toks pasiuntantis, įsiplieskiantis, nesutaikomas, kai kyla bent mažiausias įtarimas, jog kažkas kėsinasi į demokratinių procedūrų integralumą, ruošiasi paminti vakarietiškos civilizacijos vertybes. Plėtojant metaforą būtų galima pasakyti dar taip, kad A.Vinokuras yra toks karingas ir ryžtingas demokratijos bulterjeras, pro kurį nė vienas antidemokratinių nuostatų karavanas nepraslinks be baisių nuostolių sau, sukeliančių kontrabandos vilkstinėje panikos ir pakrikimo būsenas. Išties, kai A.Vinokuras parašo, tokie karavanai paprastai išsilaksto.
Labai dažnai karštai pritariu jo išsakytoms mintims, neretai pats laikausi įsikibęs daugmaž panašių nuostatų. Taip pat ir paskutinis žinomo polemisto straipsnis, intriguojančiu pavadinimu „Ar tu pasiruošęs mirti už žemės gabalą“, yra skatinantis susimąstyti apie tautinių bendruomenių sugyvenimo Lietuvoje aplinkybes, čia, kaip atrodo, yra išsakomi verti didžiausio dėmesio pasiūlymai, autorius pasidalija netrivialiais pastebėjimais.
Tarsi ir visiems žinoma, bet niekados neprarandanti aktualumo yra straipsnio išvada apie tai, kad nieko neįmanoma priversti mylėti, iš tiesų, tokia prievarta dažniausiai sukelia priešingą reakciją, kartais – net labai audringą. Tačiau taip pat leisiu sau pastebėti, kad ne visos minėto straipsnelio išvados yra, kaip atrodo bent man, vienodai vertingos.
Pradėkime nuo pavadinimo apie žemę kaip gabalą, iškart užduodančio toną. Ar Lietuvos žemė (jeigu norite, dalykiškieji protai, vadinkite ją teritorija, o, įvaizdinantys protai, kraštovaizdžiu) neturi jokios autonominės vertės ir be kitų prasmingų priedų būtų tik paprasčiausias „gabalas“? Vardan palyginimo pastebėsiu, kad aš pats nelaikau savo mylimosios tik mėsos gabalu net ir tada, kai esu nusivylęs, pavargęs, įskaudintas, dar labiau nepatiktų, jeigu tokį supaprastintą ir nepagarbų požiūrį apie mano meilę viešai demonstruotų kas nors kitas, net ir nemylintis mano mylimosios.
Kaip rašo minėtas autorius, kalbėdamas apie skirtingų tautų Lietuvoje sugyvenimo ir bendradarbiavimo aplinkybes, bendras mus visus vienijantis vardiklis yra pagarba Vakarų civilizacijos, kurios dalimi esame, vertybėms. „Štai šias vertybes, - prasitaria A.Vinokuras, - esu pasiruošęs ginti ir, jeigu reikės, už jas numirti“. Be šių vertybių pilnaverčio įkūnijimo Lietuva būtų tik paniekos vertas žemės gabalas, ar gerai supratau? Tačiau ar išvis tada yra reikalingas Lietuvos ar, tarkime, kitos šalies vardas, gal jau vėliau, pasiekus aukščiausius demokratijos standartus, užteks tik paprasčiausio Europos teritorijų sunumeravimo, skaitmeninėje eroje tai būtų neblogas sprendimas, ar ne?
Tokiame pasiryžime ginti universalias demokratijos nuostatas, reikia taip suprasti, „čia ir dabar“ yra atsitiktinis faktorius, neįpareigojantis prisirišti prie teritorijos ir laikmečio, tačiau, manding, net pačios universaliausios vertybės negali būti veiksmingomis, jeigu lieka tik kaboti kažkur ore, neįkūnytos žemės turtingame konkretume, kur savo ruožtu visuotinumo ir atskirumo žymės taip suauga, kad nebeatskirsi. Dar daugiau, - esu įsitikinęs, kad žemė palieka savo įspaudą, be to, daug didesnį nei manome, pačių tautinių mažumų gyvenime, nekalbant apie kitus procesus.
Na dabar jau ne dėl juoko, o labai rimtai įsiklausykite į šių eilučių autoriaus dar anksčiau paskelbtą šūkį, kad Lietuvos rusai yra geriausi rusai pasaulyje, ar girdėjote apie kokią nors labiau garbingą padermę tarp žydų nei litvakai, ar pastebėjote, jog Vilnijos lenkai atkreipia dėmesį savo ypatingu, išskiriančiu juos iš kitų kraštų lenkų koloritu, beveik fantastišku savo unikalumu, dėl ko mums taip maga kartais draugiškai pasišaipyti...
Neseniai L.Donskio vadovaujama komisija paskyrė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, labiausiai prestižinį Lietuvos apdovanojimą kūrėjams, be kitų taip pat ir rašytojui G.Kanovičiui. Tai išmintingas ir drauge gražus, jeigu galima taip išsireikšti, sprendimas, dėl kurio nėra ko daug diskutuoti.
Tačiau ar pagalvojote apie tai - kodėl iškiliu Lietuvos rašytoju vadiname rašiusį tik rusiškai, brandžiame amžiuje palikusį Lietuvą ir persikėlusį gyventi į Izraelyje žmogų, ar turime teisę savo kultūros prestižo labui savintis šį didžiausio kalibro žydų epo kūrėją? Kaip atrodo bent man, tokią teisę turime jau dėl to, jog rašytojo išplėtotose mito artikuliacijose visados girdisi keistai melodingo lietuviškos žemės džeržgesio tarp pasakotojo dantų priegaidė.
Iš žemės išauga valstybė, o istorija įsikūnijusi žemėje tampa likimu. Tai ypač akivaizdžiai iliustruoja žydų tautos istorija, bylojanti apie pažadėtosios žemės palaimingą radimą po užtrukusių klaidžiojimų dykumoje. Tačiau žemė nėra tik paprasta politinė kategorija, ji labiau yra aukščiausioji būties pavaizdumo manifestacija nei, tarkime, valdžios mechanikos principų sėkmingo ar nesėkmingo veikimo demonstracinė bazė.
Žemė taip pat nėra tik paprasta medžiaga arba viena iš gamtos stichijų. Jeigu čia taikysime antikos filosofų išplėtotą fundamentinę perskyrą į medžiagą ir formą, regis, galėsime teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, formos stichija, formų forma.
Viskas, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, vienaip ar kitaip organizuota struktūra, nesvarbu, ar kalbėtume apie pirmykštės gamtos atsiskleidimą, ar apie tautos likimo išsiskleidimą, ar apie žemės kultūrų puoselėjimą valstiečio ūkyje, ar apie meno kūrinio prielaidas ypatinguoju Martino Heideggerio požiūriu - meno kūrinio esmė, anot šio filosofo, užgimsta žemės ir pasaulio dialoge, yra tokių paslaptingų kuždesių rezultatas.
(Gaila dar ir dėl to, kad toks subtilus žmogus kaip A.Vinokuras diskusijoje apie Lietuvos žemės prasmėvaizdį, rinkdamasis lengviausią kelią apžaisti oponentą, cituoja ne lietuviškos poezijos grandus žemininkus, o kažkokį puskvaišį anoniminį „poetą“, besidarkantį skaitytojų komentarų prie straipsnių rubrikoje, dar didesnis supaprastinimas būtų, jeigu bandytume visos problemos apimtį suvesti tik į vadinamųjų referendininkų išsišokimus).
Žemė nėra visatos centras astronomine to žodžio reikšme kaip planeta, tačiau žemė yra būties centras kaip formų forma, kaip vaizdingoji formų fiesta. Žemė yra formos matrica, o jos formuojančią galią galima apčiuopti ne tik prisiliečiant prie žemės dvasia, bet ir visomis kūno skaidulomis, išvydus džiaugsmingąjį reginį, čiupinėjant žemę, jeigu norite, pirštais, net uodžiant. Pavasarį užuosdamas atgimstančios žemės kvapus suprantu net tai, kas yra sprogdinanti žmogaus prigimtį laimė, kas yra pačios būties aukščiausiojo laipsnio erotinė įtampa.
Tegu atleidžia skaitytojas man už žodžių deklaratyvumą ir pasipūtimą, tačiau savo pasirinkimų seką, atsakant į A.Vinokuro klausimą, galiu nurodyti tik taip: visų pirma gyvybę atiduočiau už žemę, po to už jo teisę turėti savo nuomonę ir tik paskutinėje vietoje už kokio nors R.Žemaitaičio teisę šildyti kėdę Seimo posėdžių salėje, kai dirbama tik dėl savo partijos, o ne valstybės interesų.
Tačiau didžiausias išganymas yra tai, kad žemė kviečia gyventi, o ne mirti.
