Maltos ordiną Lietuvoje ypač išpopuliarino akcija „Maltiečių sriuba“, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į vargstančius vienišus žmones. Miestų gatvėse sriubą pilsto ir aukas renka daugiausia jaunimas.
– Vyresnės kartos žmonės linkę manyti, kad šiuolaikiniam jaunimui rūpi tik linksmybės ir asmeninė sėkmė.
Kaip „maltiečiams“ pavyksta įkalbėti jaunuolius rūpintis senoliais? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Maltos ordino Pagalbos tarnybos generalinio sekretoriaus Eitvydo Bingelio.
– Jaunimas labai įvairus. Jo vertybes lemia šeima, artimoji aplinka.
Žinoma, daug įtakos jauniems žmonėms daro globalėjantis pasaulis, individualizmo sureikšminimas. Juntama stipri konkurencija, jaunuoliai suvokia, kad patys turi išsikovoti vietą gyvenime.
Bet pastaruoju metu stiprėja socialinės atsakomybės suvokimas pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Šias idėjas skleidžia pirmiausia jauni žmonės. Apskritai jaunimas nėra nei nejautrus, nei abejingas.
Pastebėjome, kad savanoriaujantis jaunimas greičiau ir sėkmingiau įsilieja į darbo rinką. Ši veikla išugdo pareigos jausmą, padeda susiformuoti asmenybei.
Savanorystę vis labiau vertina ir darbdaviai. Daugėja su mumis norinčių bendradarbiauti įmonių.
– Kuo šie metai buvo išskirtiniai jūsų organizacijai, kad net pelnėte Šv.Kristoforo statulėlę?
– Šiemet Maltos ordinas šventė 900 metų sukaktį. Labai nedaug pasaulyje organizacijų, galinčių pasigirti tokia istorija. Tai įkvepia mūsų savanorius, jie jaučia stipresnį ryšį su šimtmečiais puoselėjamomis „maltiečių“ tradicijomis.
Pernykštė ir šįmetė akcija „Maltiečių sriuba“ buvo labai sėkminga.
Palyginti su praėjusiais metais, beveik padvigubinome nuolat lankomų senolių skaičių – perkopėme per 2 tūkstančius. Apie 500 žmonių yra kasdien mūsų savanorių maitinami. Atvežame labdaros, vaistų.
Šį mėnesį mūsų vaikų užimtumui skirtų dienos centrų padaugėjo iki dešimties – plečiamės ir į mažesnius miestus. Tad 2014-uosius vadiname plėtros metais.
Net svarstome, ar tai gerai. Viena vertus, daugiau žmonių sulaukia mūsų pagalbos, bet, kita vertus, tai reiškia, kad vis daugėja tų, kuriems reikia padėti, – socialinių problemų mastas nemažėja.
– Ar Lietuvos žmonės linkę užjausti varguolius, noriai juos remia?
– Lietuviai visais laikais užjausdavo tuos, kurių gyvenimas sunkus. Bendruomeniškumas visuomet buvo gyvas mūsų šalyje. Tik šis jausmas skirtingai pasireiškia.
Vieniems rūpi jų šeimos nariai, giminės, kitiems – draugai, kaimynai, tretiems – vietos bendruomenė ir visa šalis. Todėl ginčijuosi, kai išgirstu sakant, kad lietuviai nėra linkę padėti kitiems žmonėms.
Lietuvoje veikia daugybė pagalbos organizacijų. Visos turi rėmėjų, paramai surenkamos įspūdingos pinigų sumos.
Populiarėja ir savanorystė. Savanoriauti ateina ir brandaus amžiaus žmonių, paprastai ieškančių didesnės gyvenimo prasmės, norinčių palikti gerų darbų pėdsaką.
Tarp jų nemažai atsakingas pareigas einančių žmonių, visuomet skubančių, turinčių daugybę įsipareigojimų. Savanorystė jiems tarsi stabtelėjimas, kuris padeda suprasti kasdienio gyvenimo prasmę. Jie pamato, kad šalia gyvena žmonės, stokojantys paprasčiausio dėmesio, atjautos.
Kai savanoriauti ateina jaunuoliai, smarkiai keičiasi jų pasaulėjauta. Jauni žmonės įsitikina, kad, atrodytų, smulkūs darbai gali didelius kalnus nuversti.
– Dažnai tenka girdėti, kad turtingi žmonės neskuba padėti skurstantiems. Ar jūsų savanoriai susidarė panašią nuomonę?
– Apibendrinti negalėčiau. Lemia žmogaus asmenybė, gyvenimo patirtis. Bet mūsų potyriai nepatvirtina posakio, kad sotus alkano neužjaučia.
Suprantama, turtingi žmonės dažniausiai būna labai užsiėmę, visą savo laiką skiria profesinei veiklai ir kartais tiesiog nepastebi skurstančių visuomenės narių. Tačiau šįmet kai kurios įmonės pirmą kartą jau pačios kreipėsi į mus ir pasisiūlė padėti senoliams, nors anksčiau verslui nelabai rūpėjo seni žmonės.
Rengėme paramos akcijas Vyriausybėje, ministerijose. Dažnai manoma, kad valdžios atstovai nėra jautrūs kitų bėdoms, bet įsitikinome, jog valdininkai noriai aukoja likimo nuskriaustiems žmonėms.
