Ar galėjo būti kitaip? Pagal pastarųjų metų Lietuvos ekonominius, fiskalinius ir kitokius laimėjimus, regis, ne. Bet kad ir kaip būtų keista, už eurą mūsų šalyje turėtume nuoširdžiai padėkoti ir V.Putino valdomai Rusijai.
Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jei Krymą šis čekistas būtų sumanęs atsiimti metais anksčiau. Vadinasi, Vakarų sankcijų perkūnas ir atsakomasis Rusijos griaustinis būtų nuaidėjęs ne šių, o 2013 metų pavasarį.
Praėjusią savaitę labai krito rublio kursas. Vėliau ši medinė valiuta pradėjo rodyti šiokius tokius gyvybės ženklus, tačiau atrodo, kad tik prijungta prie atsargoms sukauptais doleriais ir eurais maitinančio kvėpavimo aparato. Po juodojo pirmadienio buvo dar juodesnis antradienis.
O jei taip būtų nutikę prieš metus, kai prekybos ir kitokių ekonominių ryšių su rusais bambagysle pirmyn ir atgal buvo pumpuojami milijardai litų? Kas galėjo būti, jei Lietuvos verslas dar pavasarį nebūtų sulaukęs skaudžių, tačiau būtinų skiepų nuo meilės Rusijai? Nuspėti nelengva, tačiau padėtis būtų buvusi siaubinga.
Ji nekokia ir dabar. Pieno perdirbėjai neteko rinkos, iš kurios atplaukdavo kone trečdalis užsakymų ir didžioji dalis pelno. Dėl to karves laikantys ūkininkai raunasi plaukus nuo galvos, nes sumažėjo supirkimo kainos. Žemdirbiai užaria ar tiesiog pūdo rusams sėtas ir sodintas daržoves.
Tačiau jei ne pavasarinė ekonominė vakcina, būtų visiškai prastai: lietuviškas bulves, morkas ir sūrius Maskva jau būtų spėjusi sulapnoti, o už jas atplauktų beviltiškai nuvertėjusių rublių saujelė. Arba tiesiog tenykščiai prekybininkai atkištų špygą – neturime pinigų, bankrutuojame.
Kitų metų Lietuvos ekonomikos perspektyvos neatrodo labai šviesios. Bankai tarytum varžosi, kas sumažins bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozę. Gana tiksliai spėjantis Lietuvos bankas šį mėnesį išpranašavo, kad ūkis kitąmet augs 3,1 proc. Nebe 3,3 proc., kaip manyta dar rugsėjį.
O jei tokia sumaištis būtų kilusi metais anksčiau? Ar Europos Komisija ir kitos institucijos, palaiminusios Lietuvos stojimą į euro zoną, irgi būtų taip pat pasielgusios, jei regėtų, kad ekonomikos augimas akivaizdžiai lėtėja? Vargu.
Įsivaizduokime, kad verslo sąsajos su Rusija būtų sutraukytos ne laipsniškai, o tiesiog nukirstos lygiai prieš metus.
Tada 2014-ųjų BVP bent metų pradžioje galėjo būti netgi su minuso ženklu, atitinkamai žiojėtų nebeužlopomos biudžeto skylės, o euras imtų nenumaldomai tolti.
1998-aisiais Rusijoje nusvilę verslininkai kartojo – daugiau niekada. Dabar kai kurie jų likimo broliai bliauna, kad politikams reikia prikąsti liežuvį, nes supykus Kremliui mažės jų pelnas.
Be abejonės, kai kurių mūsiškių politikos vilkų retorika galėtų, o gal net ir turėtų būti nuosaikesnė. Nes pasiūlymai išvis neprekiauti su Rusija dvelkia visišku ekonomikos neišmanymu ar net absurdu. Juk kol kas ši šalis nevirto Šiaurės Korėja ir neišrado amžinojo variklio, leidžiančio atsiriboti nuo viso pasaulio.
Suprantama, kad V.Putino valdomoje valstybėje jau investavusiems verslininkams teks laukti geresnių laikų. Jie kažkada vis tiek ateis, nors pakentėti greičiausiai teks. Galbūt ir pieno perdirbėjai ar mėsininkai pagaliau suvoks, kad kartais geriau Paryžiaus ar Romos žvirblis rankoje nei rusiška meška taigoje.
Į tikrinimų pinkles patekę vežėjai patys vis dažniau gręžiasi į Vakarus. Beje, Lietuvos biudžetui nuo to tik geriau: iš Rytų atgabenama vis mažiau pigaus dyzelino, o daugiau jo perkama Lietuvoje, nes Vokietijoje ar Olandijoje jis daug brangesnis.
Žodžiu, skiepai, galintys besaikę meilę pelningajai Rusijai pakeisti racionaliu apskaičiavimu, buvo būtini. Jų dozė Lietuvos verslui suleista ne išsyk, o per kelis kartus, tad ir skausmo mažiau.
O euras bus kaip dar vienas spyris į užpakalį, padedantis nugalėti dažną lietuvį vis įveikiančią magišką Maskvos ir bedugnėn smingančio jos rublio trauką.
